Šitaip apšarmoja tik vasarį.
Medžiai – lyg iš grafikos juodai baltos.
Tai kokie dievai išrinko šitą šalį
Ištvermės išbandymams manos tautos?

 Tai kokie dievai išmokė šitaip sekti
Baltas pasakas mažiems ir dideliems?
Tai kodėl Praamžius dieną šeštą
Langus išpuošė baltom gėlėm?

Kas be jų mes būtum? Grynas niekas -
Be vaikystės apšarmojimų, be protėvių dainų.
Tai jose išeidami paliekam
Tęsinį savų baltų dienų.

Kiek laikysis šitas baltas šerkšnas
Ant langų, ant medžių, ant mažos tautos?
Kiek kartosis viršum lopšio verksmas?
Kaip Istorija pasikartos? - - -

2013 02 07

Nors esame palyginti maža tauta, linkę paverkšlenti, kad mus kas netingėjo, tas ir skriaudė, bet būkime teisingi ir objektyvūs – mums pasisekė, nežiūrint to, kad esame pakelėje tarp amžinai besipešančių Rytų ir Vakarų. Pasisekė, nes išlikome ne tik kaip tauta, bet ir kaip valstybė, kai tuo tarpu kur kas skaitlingesnės tautos tirpo ir ištirpo. Matyt, savo genuose turime gajumo ir prasmingo užsispyrimo. To užsispyrimo dėka mūsų protėviai beveik du šimtmečius trukusioje kovoje atsilaikė prieš kryžiuočių agresiją, išsaugojo savo kalbą ir papročius po unijų gyvendami bendroje lenkų – lietuvių Žečpospolitoje,120 metų būdami carinės Rusijos sudėtyje. Pralaimėti sukilimai irgi nebuvo beprasmiškai pralietas kraujas – jeigu nebūtų buvę tų sukilimų, bandymų atkurti valstybę, nebūtų buvę ir 1918 metų vasario 16 – osios, ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos. Be pokario Lietuvos partizanų kovų ir aukų vargu ar būtų buvusi Kovo 11 – oji. Taigi mūsų Himno kvietimas „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" nėra vien tik gražūs žodžiai. Iš tikrųjų jėgas sėmėmės iš praeities kovų, kartais gerokai idealizuotų, iš savo protėvių stiprybės. Paskutinis šios stiprybės rimtas išbandymas buvo jau po nepriklausomybės atkūrimo - 1991 metų sausio mėnesio įvykiai.

        Petras Panavas  
 

VIDURVASARIS

       
 
 Sako, baigia Grenlandija tirpti.

Sako, greitai uždus Europa.
Išeinu į balkoną – lyg pirtį.
Lietuvėlė – ir ta nebeta.

  Dar nėra nei minties, nei žodžio,
Dar stebuklas tik prasidės.
Sieros kvapo dar nieks neužuodžia
Ant mažiausios Visatoj žvaigždės.
   
  Jei už lango išvystum palmę, 
Nenustebtum turbūt nėkiek.
Arba ugnį spjaudančią kalvą,
Arba upės imtų tekėt
  Tai iš ten, iš pirmykščio chaoso,
Visi mes. Ligi vieno visi –
Vyžas kantriai nešioję tošines,
Dainas traukę tauriam liūdesy,
   
  Atgalios. Ten, kur mūsų pradžios. 
Kur nuožmi dinozaurų era.
Kur naktim – tiktai žvaigždės gražios,
To, kas grožį suvoktų, - nėra.
  Dailiai kelią ateinantiems rodę,
Bandę skiepyt gerumą vaikuos,
O šiandieną, apnikti godulio,
Vėl pavirtę nežinia kuo - - - - - - - -
   

EKSPROMTAS  PRIEŠ  PASAULIO  PABAIGĄ

 Baigiasi ir Majų kalendorius, o gyvenam.
Ir Pasaulio Pabaigos dar nematyt.
Kalbam apie Seimą, seksą, meną,
Eidami kas dieną vis mažyn.

 Vis dažniau sapnuodami tik buitį.
Kaip reikės tenai ją nusinešt:
Namą, fotelius ir aukso luitą,
Ir brangiausias Žemėj mašinas?

 Nors iš Žemės jau tik galvos kyšo,
Bet burnelėm bandome pagaut
Viskio gurkšnį, vištos šlaunį, kyšį –
Viską, kam įpratome vergaut - - -

 Bet šį kartą gal pakaks giedot –
Pabaiga bus po PASAULIO PABAIGOS - - 

2012 12 20, rytas

 

ŽOLINĖ

Petras Panavas
 

 Žolės visokios taip kvepia tiktai per Žolinę.
Iš pievų vaikystės, iš ilgesio begalinio.
Viskas taip atsitolino, taip atsitolino,
Bet padangė ir vėlei – lyg žydintis linas.

 
 

 Nors linas nežydi per Žolinę, jau daug kas nežydi,
 Bet gerumą glėbiais gali nešti
Per kiemą, per lauką, per visą pasaulį didelį
Ir pakilti į dangų apkabinęs kvepiančią naštą.  

 
  Vėl skamba varpai. Virš kalvų Aukštaitijos, virš ežerynų.
 Vėl norisi viską atleisti ir sau, ir nedraugui.
Pušys ir liepos šventoriuos, prie vieškelių rymo,
Atmintį mūsų ir Žolinių sakmę saugo - - - - - - - - - - - - -

2012 08 09.

 

Kino namai TAURAPILIS logotipas

 

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt

Utenos hipodromas

kamanos (2)