Spausdinti
        Petras Panavas  
 

VIDURVASARIS

       
 
 Sako, baigia Grenlandija tirpti.

Sako, greitai uždus Europa.
Išeinu į balkoną – lyg pirtį.
Lietuvėlė – ir ta nebeta.

  Dar nėra nei minties, nei žodžio,
Dar stebuklas tik prasidės.
Sieros kvapo dar nieks neužuodžia
Ant mažiausios Visatoj žvaigždės.
   
  Jei už lango išvystum palmę, 
Nenustebtum turbūt nėkiek.
Arba ugnį spjaudančią kalvą,
Arba upės imtų tekėt
  Tai iš ten, iš pirmykščio chaoso,
Visi mes. Ligi vieno visi –
Vyžas kantriai nešioję tošines,
Dainas traukę tauriam liūdesy,
   
  Atgalios. Ten, kur mūsų pradžios. 
Kur nuožmi dinozaurų era.
Kur naktim – tiktai žvaigždės gražios,
To, kas grožį suvoktų, - nėra.
  Dailiai kelią ateinantiems rodę,
Bandę skiepyt gerumą vaikuos,
O šiandieną, apnikti godulio,
Vėl pavirtę nežinia kuo - - - - - - - -