Spausdinti

 Ir, būdamas nemenkas tinginys, negalėjau atsistebėt šito uteniškio darbštumu: vien darbas teatre tiek laiko atima, o šitas pilietis, iš pa Utenos, visai nepanašus savo išvaizda į kažkokį ten Balzaką, varo knygas viena po kitos ir varo. Ir tam varymui net galo nematyti. Viduramžiais koks nors raštininkas vienuolis vien tik perrašius tiek tomų jau būtų išlaikymui vienuolyne visam gyvenimui užsidirbęs. O čia reikia ne tik rašyti, bet dar ir kažkokią istoriją ar sakmę sufantazuoti, ir visokius smagius pasakymus sugalvoti. Tiesa, dabar laiko lyg ir atsirado, bet nugyventų metų irgi padaugėjo šiek tiek. Ne tiek daug, tik aštuoniasdešimt, bet ir tiek jau šis tas. Šitam savo jubiliejukui Pranas vėl trenkė trečią šimtų puslapių storio knygą - „Šilų poringes". Nežinau, ar visiems skaitytojams bus lengva prasibrauti pro veikėjų, įvykių ir pasakojimo džiungles, bet besibraudamas tikrai ras įdomių dalykų. Ypač, jei tas skaitytojas išmano šiek tiek Lietuvos XX amžiaus istoriją ir šį tą prisimena iš Vilnijos krašto gyvenimo. Žiūrint iš šių dienų, anų metų lenkų ir lietuvių tarpusavio santykiai vietomis atrodo sušaržuoti, o lietuvių, ypač kaimiečių, patriotizmas labai jau „idėjiškas". Bet aš vis prisimenu vieną epizodą iš tolimos tolimos vaikystės. Nežinau, kiek tada man buvo metų, gal kokie penkeri. Aš su tėvu išsiruošiau į Paringį, į garsiuosius „Dešimtosios" atlaidus, kur maldininkai suplaukdavo net iš Vilniaus, net iš netolimos Gudijos. Žmonių marių marios. Tėvas man tuose atlaiduose iš žydelio nupirko kepurę. šviesaus melsvai vietomis paspalvinto perkeliuko, su „kazirka" , o svarbiausia - su ereliu. Į namus eidamas vis dairiausi, ar visi mato tą mano erelį. Namuose ilgai stovėjau prieš skilusį veidrodį, niekaip neatsigrožėdamas savimi ir ereliu. Bet tėvas iš lėto nuėmė tą mano kepurę su ereliu, kažką ilgokai mąstė, o pamąstęs trūktelėjo tą erelį, nutraukdamas siūlą, po to aliumininį erelį suspaudė, dar kartą perlenkė, piktai patrynė tarp pirštų ir numetė prie pečiaus ir dar šluota pridengė. Iš pradžių, atrodo, tik žiopčiojau, o po to paleidau dūdas. Bet tėvas paglostė galvą ir paaiškino: „Čia ne mūsų. Mūsų - kumeliukas". O tėvas buvo baigęs tik vieną skyrių. Tiesa, jo brolis, o mano dėdė Antanas, per sieną pabėgo į Uteną, po to baigė mokytojų kursus, nes dar prie caro buvo baigęs Daugėliškyje dviklasę. Tas dėdė buvo visos giminės pasididžiavimas, o Lietuva, kurioje gyveno dėdė, tapo svajonių žeme. Gal dėl tos svajonių žemės vizijos pokario metais mūsų apylinkėse į skrebus teišėjo vienas kitas lietuvis. Dauguma skrebų buvo iš vietinių sentikių kaimų. Taigi ir „Šilų poringių" veikėjų patriotizmas, priešiškumas okupantui tikrai nėra pritemptas.

Mes, lietuviai, neturime savojo epo, tokių literatūrinių sągų, kokias turi skandinavai. Bet skaitydami Prano Treino „anekdotus", imame ir prisiliečiame prie istorijos. Iš Prano sakmių ir poringių galima būtų padaryti tokį epinį scenarijų, kad nublanktų daugelis išgarsėjusių istorinių serialų.
Taigi, mielas kraštieti, dėl nugyventų aštuonių dešimtmečių tikrai neverta graužtis.

 

Petras Panavas