Petras Panavas ir Pranas Treinys (dešinėje)ŠIS BEI TAS APIE KRAŠTIETĮ PRANĄ TREINĮ

 Pirmą kartą Prano Treinio vardą ir pavardę išgirdau ir nuotrauką pamačiau, atrodo, dar Ignalinoje, ar tik ne paskutinėje vidurinės klasėje būdamas, ar jau laikinai dirbdamas Ignalinos kultūros namuose. Pas kažkurį draugą ar draugę vartydamas fotografijų albumą dūriau pirštu į labai jau jaunatvišką figūrą ir pasidomėjau: O čia kas per vienas?" „Aktorius Pranas Treinys, iš Kuktiškių, teatre vaidina",- išgirdau atsakymą . Aktoriams nebuvau abejingas, vaidinau beveik kiekviename mokykloje statomame spektaklyje ir kai kas pranašavo artisto ateitį. Gal todėl po pirmo išgirdimo ir įsiminiau ir vardą aktoriaus, ir pavardę. Vaidinantį, tiesa, Praną mačiau tik vieną kartą. Prisimenu, žiūrint Šekspyro „Hamletą" , staiga iš kažkur išlenda smulkus ir vikrus lyg vijurkas vienas ir jaunojo Hamleto neprietelių ir taip vyniojasi, taip pataikauja, tokią šypseną nutaiko, kad net pagalvoju: negi jis toks ir gyvenime? „Tai Treinys, pats teatro direktorius užlipo į sceną", - pakomentuoja kaimynas. Vėliau, gyvenimo nublokštas į Uteną, dažnokai į teatrą atvažiuodavau jau su uteniškiais. Ne kartą, ir ne du, ir ne tris priėmė ir globojo pats teatro direktorius. Taigi jautėmės privilegijuoti. Nors aktoriumi ir netapau, bet gadinau popierių, tai kažką sueiliuodamas, tai prozine kalba vieną kitą puslapį sulipdydamas, be to, mokykloje dėsčiau literatūrą, taigi apeiti Prano Treinio knygų niekaip negalėjau.

 Ir, būdamas nemenkas tinginys, negalėjau atsistebėt šito uteniškio darbštumu: vien darbas teatre tiek laiko atima, o šitas pilietis, iš pa Utenos, visai nepanašus savo išvaizda į kažkokį ten Balzaką, varo knygas viena po kitos ir varo. Ir tam varymui net galo nematyti. Viduramžiais koks nors raštininkas vienuolis vien tik perrašius tiek tomų jau būtų išlaikymui vienuolyne visam gyvenimui užsidirbęs. O čia reikia ne tik rašyti, bet dar ir kažkokią istoriją ar sakmę sufantazuoti, ir visokius smagius pasakymus sugalvoti. Tiesa, dabar laiko lyg ir atsirado, bet nugyventų metų irgi padaugėjo šiek tiek. Ne tiek daug, tik aštuoniasdešimt, bet ir tiek jau šis tas. Šitam savo jubiliejukui Pranas vėl trenkė trečią šimtų puslapių storio knygą - „Šilų poringes". Nežinau, ar visiems skaitytojams bus lengva prasibrauti pro veikėjų, įvykių ir pasakojimo džiungles, bet besibraudamas tikrai ras įdomių dalykų. Ypač, jei tas skaitytojas išmano šiek tiek Lietuvos XX amžiaus istoriją ir šį tą prisimena iš Vilnijos krašto gyvenimo. Žiūrint iš šių dienų, anų metų lenkų ir lietuvių tarpusavio santykiai vietomis atrodo sušaržuoti, o lietuvių, ypač kaimiečių, patriotizmas labai jau „idėjiškas". Bet aš vis prisimenu vieną epizodą iš tolimos tolimos vaikystės. Nežinau, kiek tada man buvo metų, gal kokie penkeri. Aš su tėvu išsiruošiau į Paringį, į garsiuosius „Dešimtosios" atlaidus, kur maldininkai suplaukdavo net iš Vilniaus, net iš netolimos Gudijos. Žmonių marių marios. Tėvas man tuose atlaiduose iš žydelio nupirko kepurę. šviesaus melsvai vietomis paspalvinto perkeliuko, su „kazirka" , o svarbiausia - su ereliu. Į namus eidamas vis dairiausi, ar visi mato tą mano erelį. Namuose ilgai stovėjau prieš skilusį veidrodį, niekaip neatsigrožėdamas savimi ir ereliu. Bet tėvas iš lėto nuėmė tą mano kepurę su ereliu, kažką ilgokai mąstė, o pamąstęs trūktelėjo tą erelį, nutraukdamas siūlą, po to aliumininį erelį suspaudė, dar kartą perlenkė, piktai patrynė tarp pirštų ir numetė prie pečiaus ir dar šluota pridengė. Iš pradžių, atrodo, tik žiopčiojau, o po to paleidau dūdas. Bet tėvas paglostė galvą ir paaiškino: „Čia ne mūsų. Mūsų - kumeliukas". O tėvas buvo baigęs tik vieną skyrių. Tiesa, jo brolis, o mano dėdė Antanas, per sieną pabėgo į Uteną, po to baigė mokytojų kursus, nes dar prie caro buvo baigęs Daugėliškyje dviklasę. Tas dėdė buvo visos giminės pasididžiavimas, o Lietuva, kurioje gyveno dėdė, tapo svajonių žeme. Gal dėl tos svajonių žemės vizijos pokario metais mūsų apylinkėse į skrebus teišėjo vienas kitas lietuvis. Dauguma skrebų buvo iš vietinių sentikių kaimų. Taigi ir „Šilų poringių" veikėjų patriotizmas, priešiškumas okupantui tikrai nėra pritemptas.

Mes, lietuviai, neturime savojo epo, tokių literatūrinių sągų, kokias turi skandinavai. Bet skaitydami Prano Treino „anekdotus", imame ir prisiliečiame prie istorijos. Iš Prano sakmių ir poringių galima būtų padaryti tokį epinį scenarijų, kad nublanktų daugelis išgarsėjusių istorinių serialų.
Taigi, mielas kraštieti, dėl nugyventų aštuonių dešimtmečių tikrai neverta graužtis.

 

Petras Panavas

2019 11 2020 01 Landsbergio

2019 PJERO

 

Kino namai TAURAPILIS logotipas

 

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt

Utenos hipodromas

kamanos (2)