Spausdinti

Nors esame palyginti maža tauta, linkę paverkšlenti, kad mus kas netingėjo, tas ir skriaudė, bet būkime teisingi ir objektyvūs – mums pasisekė, nežiūrint to, kad esame pakelėje tarp amžinai besipešančių Rytų ir Vakarų. Pasisekė, nes išlikome ne tik kaip tauta, bet ir kaip valstybė, kai tuo tarpu kur kas skaitlingesnės tautos tirpo ir ištirpo. Matyt, savo genuose turime gajumo ir prasmingo užsispyrimo. To užsispyrimo dėka mūsų protėviai beveik du šimtmečius trukusioje kovoje atsilaikė prieš kryžiuočių agresiją, išsaugojo savo kalbą ir papročius po unijų gyvendami bendroje lenkų – lietuvių Žečpospolitoje,120 metų būdami carinės Rusijos sudėtyje. Pralaimėti sukilimai irgi nebuvo beprasmiškai pralietas kraujas – jeigu nebūtų buvę tų sukilimų, bandymų atkurti valstybę, nebūtų buvę ir 1918 metų vasario 16 – osios, ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos. Be pokario Lietuvos partizanų kovų ir aukų vargu ar būtų buvusi Kovo 11 – oji. Taigi mūsų Himno kvietimas „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" nėra vien tik gražūs žodžiai. Iš tikrųjų jėgas sėmėmės iš praeities kovų, kartais gerokai idealizuotų, iš savo protėvių stiprybės. Paskutinis šios stiprybės rimtas išbandymas buvo jau po nepriklausomybės atkūrimo - 1991 metų sausio mėnesio įvykiai.

Tie įvykiai daugumai vyresnės kartos žmonių - jų biografijų detalės, vis dar gyvi prisiminimai: kruvina drama prie Televizijos bokšto, sausio tryliktosios aukų laidojimas, budėjimas prie Parlamento, pilnos nerimo dienos ir naktys. Ir pasididžiavimas - nepalūžome. O jaunimui priesakas - nepamiršti Istorijos. Deja, kai kam Sausio tryliktoji – jau tik data vadovėlyje ar kalendoriuje, savaime suprantama ar nesuprantama įvykių raida. O kai kas ir iš viso nesuka galvos dėl tos raidos ir nesijaudindamas už puslitrį parduoda savo balsą būsimiems įstatymų leidėjams, o šie, irgi be sąžinės graužimo prisipirkę trūkstamų balsų, nutūpia Seime, iškilmingai prisiekia ir, sugiedoję Himną, rinktiniais žodžiais riejasi tarpusavyje, juokina tautą, o pajuokinę leidžia įstatymus. Kiti, jei tik atsiranda bent mažiausia galimybę, vagia. Pavogę karvę kartais net laisvės netenka, pavogę milijoną ar kelis milijonus dažniausiai išsisuka. Todėl tauta įsitikinusi, kad visi šiandien Lietuvoje gyvenantys milijonieriai – vagys, o įstatymų leidėjai ir vykdytojai – jų parankiniai. Todėl vis daugiau nusivylimo ir nevilties buvusių idealistų širdyse ir protuose. Bet juk valdžia yra tokia, kokią išsirinkome, nes niekas šiandien jos ant mūsų sprandų nepasodina. Belieka kaltinti tik save. Bet kaltinti save nepatogu, tai ir grimztame pamažu į pilką abejingumo ir godulio jūrą. Ne visi, žinoma, ne visi. Labai gera žiūrėti į „tūkstantmečio vaikus" televizijos laidose, klausytis studentijos atstovų pamąstymų apie save ir mūsų ateitį. Daug ką gąsdina iš tikrųjų didelė emigracija, vis dažniau prabylama apie tautos išnykimo pavojų. Jis, žinoma, yra, bet ne toks jau grėsmingas. Kadaise žydai, istorinių aplinkybių išbarstyti po visą margą pasaulį, beveik per du tūkstančius metų neprarado tautinio identiteto ir vėl sukūrė savo valstybę, nors toje valstybėje žydų mažiau negu už jos ribų. Armėnų taip pat daugiau gyvena užsienyje negu pačioje Armėnijoje, bet ir užsienyje armėnai išlieka armėnais. Dar sovietmečiu teko lankytis toje respublikoje. Stebino retai kur sutinkamas armėnų pasididžiavimas savo istorine praeitimi. Visai eilinis armėnas galėjo kaip žirnius berti faktus ir datas iš savosios tautos praeities, ir didingos, ir tragiškos. O pasiklausius mūsų televizijos laidų su rubrika „klausimėlis" ir kai kurių praeivių atsakymų į klausimus iš Lietuvos istorijos, iš sarmatos norisi akis delnais užsidengti. Bet norisi ir tikėti, kad tokių nieko nežinančių ir viskam abejingų mankurtų Lietuvoje mažuma. Norisi tikėti, kad net išsibarstę plačiajame pasaulyje lietuviai išsaugos ir tautinį identitetą, ir savąją kalbą, ir Sausio 13 – osios sakmę. Tik išsaugoję istorinę atmintį išsaugosime ir tautos teisę išlikti po šiuo dangumi, o ainiai ir po šimtmečių pakartos: „Gynėme ir apgynėme..."


P e t r a s  P a n a v a s, rašytojas