2009 m. rugpjūtis. Baltijos kelio dvidešimtosioms metinėms
Vilniuje viena mūsų grupės ekskursantė stotyje aptiko ženklelių su Gedimino stulpais ir nupirko visiems po vieną ir dar keletą padovanojimui. Jau Kaukaze, prieš pat Baltijos kelio dieną , išvakarėse, užėjęs į moterų kambarį, radau jas karpančias juodos medžiagos, atrodo, šilko atraižą į smulkesnius kaspinėlius. Jos pareiškė, kad tuos kaspinus ir Gedimino stulpus prisisegsime prie krūtinių ir taip, nors būdami Kaukaze, paminėsime Baltijos kelią. Tokiai moterų iniciatyvai pritarė ir vyrai. Kai vairuotojas gruzinas mus pamatė su šitais kaspinais, susirūpinęs ėmė klausinėti, ar kas nors staiga nemirė ių mūsų turistinės grupės. Kaip mokėjome, taip paaiškinome, kas tai per diena ir kas dabar dedasi prie Baltijos. Gruzinas buvo jau ne jaunuolis, taigi istoriją šiek tiek nutuokė ir mums baigus aiškinti sušuko, rusiškai, žinoma: "Jūs žinote, kas jūs tokie? Jūs šaunuoliai. Jūs net patys neįsivaizduojate, kokie jūs, lietuviai, šaunuoliai/" Ir kiekvieną kartą sustojus autobusui tas gruzinas, susitikęs kitus vairuotojus, rodė į mūsų grupę ir kažką aiškino, o tie kiti vairuotojai, matyt, nelabai tikėdami, kad jų kolega sako tiesą , vis prieidavo prie mūsų ir prašydavo paaiškinti, kodėl ant mūsų krūtinių gedulo kaspinai ir kažkokios nematytos emblemos, ir ko mes, lietuviai, norime. O išgirdę paaiškinimus lyg užburti vis kartojo: "Molodcy vy, litovcy. Ach, kakije vy molodcy".
Dabar, po dvidešimties metų, tą savo kelionę prisimenu su visomis smulkmenomis. Ir nesijaučiu nusikaltęs istorijai vietoj Baltijos kelio Gruzinų kelyje stovėjęs ir gruzinų vairuotojams aiškinęs, kas dedasi prie Baltijos. Gal vienas kitas gruzinas ir šiandien prisimena tą mūsų aiškinimą . Tuo labiau, kad šiandien virš Gruzijos irgi kaupiasi negeri debesys.
Petras Panavas