Petro Panavo internetinis dienoraštis
|
PAVASARIS |
PRIE UPELIUKO |
SŪPUOKLĖS |
VELYKOS Virš Velykų dvaro Prie Velykų stalo Ir siūbavo dangūs, |
|
Klibėjo, klibėjo - nusiklibėjo.
Virbėjo, virbėjo - nusivirbėjo.
Ir klausės atvirtęs keturių vėjĆų,
Kol duonos su pienu užsinorėjo.
Ir nešė per kiemą senelė pieną.
Pastatė tą pieną prie svirno sienos.
Ir ėmė ant slenksčio Rainiukas murkti.
Ir tartum vijurkas į kibirą niurkt.
Ištiško pienelis virš uosio vartų.
Pavirto pienelis į debesį baltą .
Ir spokso anūkas, ir spokso Rainiukas,
Kaip tolsta už girių tasai debesiukas.
Ir kraipo senelė galvą skarotą.
Ir dairos aplinkui Rainiukui šluotos.
Bet geras anūkas paslėpė šluotą,
Ūsus nosinate Rainiukui šluosto.
Rainiukas murkia, prašo atleisti,
Kad jų pienelis už girių, už raistų ---
|
VĖJAS Žydras vėjas lyg šlavėjas Vai tai minkštos samanėlės, Žydras vėjas lyg šlavėjas |
VASARĖLĖS LAUKIMAS Šviečia saulė, šviečia smėlis. Kai sulauksim vasarėlės, Ir nuskendęs baltas dvaras. Tai stebėsim lydekaitę, |
VAIKŲ DIENA Ai tai gera, ai tai gera! Linksmos kregždės, linksmi kirai. Visos tartum oru plaukia, O tas vaikias - taigi aš! Ir klausausi balto kiro, |
|
ŠIS BEI TAS APIE KRAŠTIETĮ PRANĄ TREINĮ
Pirmą kartą Prano Treinio vardą ir pavardę išgirdau ir nuotrauką pamačiau, atrodo, dar Ignalinoje, ar tik ne paskutinėje vidurinės klasėje būdamas, ar jau laikinai dirbdamas Ignalinos kultūros namuose. Pas kažkurį draugą ar draugę vartydamas fotografijų albumą dūriau pirštu į labai jau jaunatvišką figūrą ir pasidomėjau: „O čia kas per vienas?" „Aktorius Pranas Treinys, iš Kuktiškių, teatre vaidina",- išgirdau atsakymą . Aktoriams nebuvau abejingas, vaidinau beveik kiekviename mokykloje statomame spektaklyje ir kai kas pranašavo artisto ateitį. Gal todėl po pirmo išgirdimo ir įsiminiau ir vardą aktoriaus, ir pavardę. Vaidinantį, tiesa, Praną mačiau tik vieną kartą. Prisimenu, žiūrint Šekspyro „Hamletą" , staiga iš kažkur išlenda smulkus ir vikrus lyg vijurkas vienas ir jaunojo Hamleto neprietelių ir taip vyniojasi, taip pataikauja, tokią šypseną nutaiko, kad net pagalvoju: negi jis toks ir gyvenime? „Tai Treinys, pats teatro direktorius užlipo į sceną", - pakomentuoja kaimynas. Vėliau, gyvenimo nublokštas į Uteną, dažnokai į teatrą atvažiuodavau jau su uteniškiais. Ne kartą, ir ne du, ir ne tris priėmė ir globojo pats teatro direktorius. Taigi jautėmės privilegijuoti. Nors aktoriumi ir netapau, bet gadinau popierių, tai kažką sueiliuodamas, tai prozine kalba vieną kitą puslapį sulipdydamas, be to, mokykloje dėsčiau literatūrą, taigi apeiti Prano Treinio knygų niekaip negalėjau.
SUKŪRĖM LIETUVĄ...
Sukūrėm Lietuvą. Iš rausvo molio, gelsvo žvyro.
Iš bėgančio vandens, iš girių žalumos.
Sukūrėm - kaip visi pasaulyje - Tėvynę.
Sukūrę dar pridėjom tolumos.
XXVIII Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio programa
