Dauguma literatūrinių žanrų bei jų pavadinimų Europoje atėjo iš antikos, iš senosios Graikijos. Bet nemažą poveikį europiečių poezijai, kaip ir vaizduojamajam menui, turėjo ir Rytai, ypač japonų menas ir poezija. Jeigu nepatingėsite panaršyti internete, nesunkiai aptiksite komentarus ir net ištisas studijas apie japonų poeziją, apie dvi šios poezijos formas – tanką ir haiką. Pirmiausia išsivystė tanka. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmą eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septyni, trečiąją penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje vėl po septynis skiemenis. Taigi iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Svarbiausia tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė haikas. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutiniąsias dvi eilutes. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį. Deja, išvertus tanką arba haiką į lietuvių ar kurią kitą kalbą, nebelieka to subtilumo, kurį turi originalas. Nežiūrint to, haikas (tiksliau – jo imitacijos) lietuvių poezijoje šiandien labai populiarus. Turbūt dėl jo glaustumo.
Šią poezijos formą dažnai išbando ne tik poetai, bet ir prozininkai. Uteniškis Stepas Eitminavičius, novelistas ir eseistas, daug kam nelauktai netikėtai išleido poezijos rinkinį „Šimtas metrų Utenėlės". Pavadinimas labai vietinis, labai aukštaitiškas, bet skambėjimas tradicinės poezijos išugdytam skaitytojui ne visados priimtinas – labai jau viskas glausta, perskaičiuos reikia arba mąstyti, arba pagauti tai, kas nepasakyta. Rinkinuką sudaro trys skyriai – A, B ir C. Labai originalu ir turbūt prasminga. Nežinau, ką turėjo galvoje autorius taip pavadindamas skyrius, bet tai asocijuojasi su pradžiamokslio abėcėle. Ir su autoriaus kuklumu. Pirmame skyrelyje, atrodo, visos miniatiūros parašytos išlaikant japoniško haiko reikalavimus. Žinoma, svarbiausia ne „aritmetika", bet dvasia. O dvasia – lietuviška, nors eilučių ir skiemenų skaičius - japoniškas:
Utenėlės atkarpa.
Žiemą, vasarą...
(5 p.)
Tai tarytum įžanga į visą rinkinį. Kažkokio „antro plano" dar lyg ir nėra, bet jau yra atkarpa, nuo kurios kranto ir bus žiūrima į pasaulį ir save. Ir į savo tautos istoriją:
Mano protėviai
Debesiu ėjo kartu.
Vis vien pavargo.
Arba:
Žiūriu į liepą.
Matau žiūrėjusius čia
Prieš šimtą metų.
( 13 p.)
Šio ir kitų skyrelių miniatiūrų turinį dažniausiai sudaro gamta ir žmogus su savo emocijomis bei savo gyvenimo filosofija, meilė gyvenimui ir to gyvenimo trapumas:
Purpuras sniego.
Išnyra regėjimai-
Saldybė būties.
(15 p.)
B ir C skyreliuose autorius tarytum pavargsta skaičiuoti skiemenis, atsiranda įvairaus ilgumo ir eilučių, ir posmelių, bet glaustumo įspūdis išlieka, nors gausėja vietovardžių, žinomų mūsų rašytojų vardų ir pavardžių:
Antanas Miškinis mato:
Iš Senadvario mojuoja Faustas Kirša,
Iš Gaidžių kaimo Pulgis Andriušis;
Iš Utenos į Nemeikščius
Pėdina Vytautas Mačernis.
Turėtų pasirodyti ir Jonas Aistis, turėtų.
Nustebę debesys filmuoja
Būties ribines situacijas
Ir patikimai slepia
Poezijos skrynioje.
((53 p.)
Čia, žinoma, kalbėti apie kažkokią nors japoniškų haikų ar tankų įtaką būtų netikslinga. Ir ieškoti kažkokių papildomų planų bei paslėptų asociacijų – taip pat. Tai mokytojo ir rašytojo, įsimylėjusio savąjį kraštą ir jo istoriją, regėjimai bei atsidūsėjimai. Bet dabartinei mūsų poezijai jų reikia, nes daugelis mūsų „moderniųjų" poetų šiandien tik per galvas vartosi, leisdami kartais labai keistus garsus.
Petras Panavas