2010 m. gegužės 20 dieną Utenos kultūros centro dailės galerijoje (Aušros g. 49) atidaryta uteniškės dailininkės, Utenos dailės mokyklos mokytojos Jūratės Mitalienės tapybos darbų paroda. Atidaryme akustine gitara grojo ir savo kūrybos dainas atliko Mindaugas Kuodis. Paroda veiks iki liepos 12 dienos.
Pasak dailininkės Jolantos Sereikaitės, kai kurie tapytojos paveikslai primena japonų dzenbudizmo garbinamą asketizmą, kur juodas teptuko skrydis baltame lape sutalpina visą kosmosą. Tačiau Jūratės paveiksluose, priešingai nei japonų kaligrafijoje, fonas taip pat tamsus. Tai kitoks - išraustos žemės, pagoniškas ir krikščioniškas minimalizmas, kai medinių kaimo bažnyčių prietemoje žvelgiame į varines žvakides, tamsoje spindinčias monstrancijas ir altoriaus staltiesių šešėliuose išryškėjančius mezginius.
Vidas Poškus. Bėgimas pirštų galiukais
Jūratės Mitalienės vyras sako (menininkų artimieji neretai būna patys taikliausi savo kuriančių giminaičių kritikai), kad jo sutuoktinės kūryba yra savotiškas „bėgimas pirštų galiukais". Iš tikrųjų šios dvi sąvokos „bėgimas" ir „pirštų galiukai" ypač tinka apibūdinant Utenoje gyvenančios ir kuriančios dailininkės darbus. Bėgimo terminas vartotinas kalbant apie autorės kūrybos proceso specifiką, jos kompozicijų, ypač pastelių, plastines ir ikonografines savybes. Ardomasis laiko poveikis, praeinamumas yra viena svarbiausių kūrėjos temų. Atskiri kaleidoskopiškai prabėgantys gyvenimo, aplinkos epizodai lyg sudužusio veidrodžio šukės užfiksuojami ant balto popieriaus lapo pastelinėmis kreidelėmis.
Tamsiais, sodriais spalvų deriniais, subtiliu, niuansuotu koloritu, dekoratyvumu, geometriškumu, simetrija, hierarchiškumu J. Mitalienės darbai (ypač tapyba) giminingi lietuvių liaudies audiniams D aštuonnyčiams, keturnyčiams, drobiniams, žakardiniams rankšluosčiams, patiesalams, staltiesėms, lovatiesėms, iš skudurėlių pintiems kilimėliams ar net (dėl visaip išraižytų, išdraskytų paviršių) pjaustinėtoms, drožinėtoms prieverpstėms, skutinėtiems margučiams. Čia prisimintina kai kurių autoritetingų tyrinėtojų ne kartą išreikšta, panteizmu, simboliškumu, subtilumu etc. argumentuota mintis apie paradoksalų lietuviškos ir rytietiškos pasaulėžiūros ryšį. Ją norėtųsi pratęsti teigiant, kad J. Mitalienės darbams būdingas dialektiškas priešybių principas. Į vieną visumą jungiasi tamsa ir šviesa, spalva ir bespalviškumas, linija ir dėmė, žemė ir oras, sausuma ir vanduo, judėjimas ir ramybė, protas ir jausmai, chaosas ir tvarka, tikėjimas ir intelektas. Šios priešybės garantuoja patvarią (lyg sumi-ė ritinėliuose ar tekstiliniuose rietimuose), į neišnarpliojamą rezginį kietai supintą kompozicinę struktūrą ir įkūnija archetipinę dichotomiško pasaulio sampratą.