Visi tėvai (arba beveik visi) įsitikinę, kad jų vaikai geresni už kaimyno ar pažįstamo. Tai turbūt nieko labai blogo, tik rodo meilę savo vaikams. Tai kur kas geriau už nemeilę. Deja, meilė dažnai būna akla, o akla meilė- pavojinga.
Senas kaip pasaulis ir pasakymas: "Svetimoj aky pamato ir krislą, o nuosavoj nemato net vežimo". Tokia įžanga galima būtų pradėti bet kokį moralizuojantį straipsnį, bet kokia tema. Tačiau šį kartą norėtūsi pakalbėti labai apie konkrečius dalykus - dvi ausį ir akį rėžiančias ydas, paplitusias tarp paauglių: rūkymą ir keiksmažodžius.
Visi nuolat matome pakampėmis ir viešose vietose čiulpiančius cigaretes paauglius, nuolat girdime sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamus keiksmažodžius (išvertus jie taptų pasibaisėtinai grubūs), bet tėvai paprastai šitą pastebi tik tada, kai dūmai ir keiksmažodžiai veržiasi iš kaimyno ar nepažįstamo paauglio lūpų. Savo atžalų arba nenori pastebėti, arba tos atžalos tėvų akyse gražiai suvaidina nepriekaištingas atžalėles.
Visi žino, kad rūkymas ne tik negražus įprotis, bet ir nepaprastai žalingas: pasaulyje nuo rūkymo ir jo pasekmių kasmet išmiršta beveik tiek gyventojų, kiek jų gyvena visoje Lietuvoje (kitur teigiama, kad tiek, kiek Lietuvoje ir Estijoje kartu paėmus). O kur dar pinigai, išmetami šiam kvailam įpročiui? O kur su rūkalų kontrabanda susijusios išlaidos ir nusikaltimai?
Mokytojai teisinasi, kad dabartinėje situacijoje kova prieš rūkymą - tai kova su vėjo malūnais. Argi? Juk tie patys mokytojai ir tie patys paaugliių tėvaii kažkada irgi lankė vidurines mokyklas, buvo paaugliai. Ar jie tada išdrįsdavo viešai užsirūkyti? Taip, slapta gal ir pabandydavo, bet užkietėjęs rūkorius klasėje pasitaikydavo tik vienas kitas. Ir ne dėl kažkokio didelio sąmoningumo, o prisibijojo. O mergaitės ir gėdijosi.
Šiandien visi esame apsvaigę nuo žodžio „demokratija". Visi bijome pažeisti „demokratiją" ir vaiko teises. Bet argi leidimas vaikui žaloti savo sveikatą suderinamas su kokiomis nors teisėmis? Kitur tai jau suprato. Pavyzdžiui, kad ir toje pačioje "demokratijos citadelėje"Amerikoje. Viename savo straipsnyje jau minėjau atvejį, kai dvi prezidento Bušo dukterys gavo kvietimus į teismą vien dėl to, kad neturėdamos 21 metų gėrė alų (Teksaso valstijoje tik tiek turint galima pirktis ir gerti alkoholinius gėrimus). Rūkymas daug kur irgi jau įvairiais būdais ribojamas. O Lietuvoje? Tiesa, tabako gaminiais prekiauti licencijas gavę prekybininkai, atrodo, iškabina skelbimą, kad rūkalai parduodami tik pilnamečiams. Bet ar iš tikrųkjų taip yra? O ar daug yra nubausta prekybininkų, kurie nesilaiko tokių reikalavimų? Bet jeigu prekybininkai ir laikosi, tai situacija vis tiek nei šiokia, nei tokia: pardavinėti draudžiama, o rūkyti leidžiama. Kažkoks absurdas! Nors drastiškos, „žiaurios" priemonės ir nelabai populiarios, šiek tiek „antidemokratiškos", bet jų netaikant, matyt, sunku bus išsiversti. Reikėtų, kad po pokalbių su paaugliais ir tėvais, būtų imtasi kažko „konkretaus". Tuo turėtų pasirūpinti ne tik mokytojai, mokyklų vadovai, bet ir visa visuomenė. Tėvai, kurių vaikai sistemingai ir viešai rūko, turėtų būti perspėjami ir baudžiami.
Dabar daug ir gražiai kalbama apie prevencines priemones prieš narkotikus, rašomi visokiausi projektai, ieškoma lšeičių. Bet jeigu nesugebame kovoti net prieš rūkymą, visos "prevencijos" prieš narkomaniją - muilo burbulas. Juk šiandien paauglys, įsikandęs papirosą, ramiausiai, visų akivaizdoje gali traukti dūmą. Už mokyklos langų, mokytojams besvarstant kovos prieš narkomaniją būdus. Puikus siužetas kino komedijai, ar ne?
Žmonės, dirbantys su karo prievolininkais, teigia, kad, tikrinant tų prievolininkų sveikatą, aptinkama 40-50 procentų netinkančių karo tarnybai. Negi lietuvių tauta ligi tokio laipsnio išsigimė? O jeigu taip, tai šito „išsigimimo" didžiausias kaltininkas, ko gero, ir bus rūkymas ir ištižimas.Štai kiek kainuoja paaugliškas "šaunumas".
O ką bekalbėti apie rūkymo pasekmes merginoms, būsimosioms motinoms?
Buvau užsiminęs ir apie antrą negražų reiškinį - keiksmažodžius. Paaugliams tai dažnai irgi šaunumo bei vyriškumo rodymas. Vėliau tai tampa įpročiu. Ir šiandien lietuvių tauta, tiek šimtmečių kovojusi prieš nutautėjimą, prieš dvasinį išsigimimą, nei iš šio, nei iš to, pati savo noru, ima kalbėti svetima kalba. Sakau"kalbėti" todėl, kad kai kurių kalbančiųjų lūpose rusiški keiksmažodžiaii jau apima trečdalį jų žodyno. Be keiksmažodžių kai kas jau nesurezga sakinio. Ir nieko, toleruojame, klausomės! Sako, kartais jau ir pamokos metu galima išgirsti trigubą keiksmažodį. O juk, jeigu neklystu, keiksmažodžiai, pavartoti viešoje vietoje, traktuojami kaip chuliganizmas.
Taigi - keikiamės rusiškai, dainuojame angliškai - ir valio!
Tai kam tada buvo Baltijos kelias?
Petras Panavas