Dauguma literatūrinių žanrų bei jų pavadinimų Europoje atėjo iš antikos, iš senosios Graikijos. Bet nemažą poveikį europiečių poezijai, kaip ir vaizduojamajam menui, turėjo ir Rytai, ypač japonų menas ir poezija. Jeigu nepatingėsite panaršyti internete, nesunkiai aptiksite komentarus ir net ištisas studijas apie japonų poeziją, apie dvi šios poezijos formas – tanką ir haiką. Pirmiausia išsivystė tanka. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmą eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septyni, trečiąją penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje vėl po septynis skiemenis. Taigi iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Svarbiausia tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė haikas. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutiniąsias dvi eilutes. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį. Deja, išvertus tanką arba haiką į lietuvių ar kurią kitą kalbą, nebelieka to subtilumo, kurį turi originalas. Nežiūrint to, haikas (tiksliau – jo imitacijos) lietuvių poezijoje šiandien labai populiarus. Turbūt dėl jo glaustumo.
2016 m. spalio 27 d. Utenos Dauniškio gimnazija šventė 45-ąjį jubiliejų. Ta proga čia apsilankė ir pamokas vedė buvę šios mokyklos pedagogai, įvairių laidų vidurinės mokyklos ir gimnazijos mokiniai. Petras Panavas tuometinei Utenos IV vidurinei mokyklai atidavė daug pedagoginio darbo metų. Kūrybingas, puikų jumoro jausmą turintis lietuvių kalbos mokytojas buvo mylimas daugelio mokinių kartų.
Gimiau tais metais, kai Girmanijaj valdzian Gitleris ataja ir kai Lietuvan skrida Darius su Girėnu, ale nedaskrida. Gimiau ne suvis Lietuvaj, a lenkų ažimtam Vilniaus krašti, Švincianių apskrity, Daugėliškia valsčiuj, ūlyčiaj Vingirių, aplinkinių Pustošku šaukiamaj. Vingiriais papieriuos ji ažrašyta dėl ta, kad laukuose daug vingirykščių auga, e Pustoškas vardu davė gal kaki Zabelinės staravierai. Reikalas tas, kad kadūkadais Didžiagiria apsuptaj pūstynėj (ruskai būtų „pustoš") iš nežina kur atsibastįs apsgyvena mana prasenelis Panavas. Varda nežinau. Praudų sakunt, aplinkiniai jį ir ja vaikus nežinia kadel šaukė Mackaniukais, e Panava pavardė būktai atsirada del ta, kad mana senelis labai mėga mergas. Patėmys pra lungų praeinančių mergiatį ir šaukia: "Pana va". Iš cia ir pravardė Panava. Vėliau ta pravardė pavirta pavardi, e pisarius, išrašydamas dokumentus, iš mandruma tep ažraitė "a", kad pabaigaj atsirada lyg ir "c" (ruska „s"). Va jum ir Panavas. Ale atrada, kad cia anekdotas, ba neseniai aptikau, kad prieš du šimtus metų Daugėliškia bažnyčias metrikų knygan vienas Petras Panavas jau buva inrašytas.
Sakmės „Trys broliai, juodvarniais lakstantys" fragmentai
Petras PANAVAS
1. MOTIEJUS IR BROLIAI
Žodis „Lietuva" skamba kaip muzika, kvepia žila senove, mūsų romantikų neatpažįstamai pagražinta, Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus ne kartą per miegus kartotas žodis, Antano Baranausko ir Maironio dainomis paverstas, mąsto Motiejus, prisiminęs savo pokalbį su mokiniais ant piliakalnio. Deja, to vardo beveik jau niekas pasaulyje nežino. 120 metų šį kraštą valdė Rusija ir vadino Šiaurės Vakarų kraštu, nors dvigalvio erelio sparnų plunksnose tarp kitų imperijos užgrobtų valstybių herbų įsivėlęs vytis dar bando kažkur šuoliuoti. Negi tai tik praeitis ir buvusios didybės vizijos? .Negi buvo teisus, anot Puškino, didysis lietuvis Adomas Mickevičius, sakydamas, kad visa Lietuva jau praeityje? Bet juk tas pats Adomas, apimtas nostalgijos, rašė, tiesa, lenkiškai: „Litwo, Ojczyzno moja, ty jesteš jak zdrowie..."
Viena iš Utenos jaunimo iniciatyvų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui paminėti - uteniškio poeto Petro Panavo žodžiai, 2018 m. vasarą užrašyti ant grindinio prie Dauniškio ežero pontoninio tilto Utenoje.
XXVII Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio programa
