2018 m. vasario 16-ąją Utenoje vyko Lietuvos valstybingumo šimtmečio jubiliejaus renginiai. Šia proga Utenos rajono savivaldybės meras pasveikino ir atminimo ženklais bei padėkomis apdovanojo Utenos kraštui nusipelniusius politikus ir visuomenės atstovus, tarp kurių buvo ir poetas, publicistas, Utenos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Petras Panavas.

Petras PANAVAS

TARP DVIEJŲ UPYNŲ

Tai į Nemuną, tai į Dauguvą,
O iš ten - į tą pačią Baltiją.
Čia prabuvome metų daugelį,
Todėl mus pavadino baltais.

Čia pražydome, čia nubalome,
Baltu debesiu virsim kiekvienas
Viršum girių, pilkapių, balų,
Tarp saulėtekių ir mėnesienų.

Nuoširdžiai gerbiamas PREZIDENTE,

Po šimts perkūnėlių,
Jauni dar ir mes!

Tik triskart
Po trisidešimt metų -
Ir mesi

Dar akys - tos pačios,
Širdis - ta pati,
Dar lygumos plačios,
Dar jūra platu

Gimiau tais metais, kai Girmanijaj valdzian Gitleris ataja ir kai Lietuvan skrida Darius su Girėnu, ale nedaskrida. Gimiau ne suvis Lietuvaj, a lenkų ažimtam Vilniaus krašti, Švincianių apskrity, Daugėliškia valsčiuj, ūlyčiaj Vingirių, aplinkinių Pustošku šaukiamaj. Vingiriais papieriuos ji ažrašyta dėl ta, kad laukuose daug vingirykščių auga, e Pustoškas vardu davė gal kaki Zabelinės staravierai. Reikalas tas, kad kadūkadais Didžiagiria apsuptaj pūstynėj (ruskai būtų „pustoš") iš nežina kur atsibastįs apsgyvena mana prasenelis Panavas. Varda nežinau. Praudų sakunt, aplinkiniai jį ir ja vaikus nežinia kadel šaukė Mackaniukais, e Panava pavardė būktai atsirada del ta, kad mana senelis labai mėga mergas. Patėmys pra lungų praeinančių mergiatį ir šaukia: "Pana va". Iš cia ir pravardė Panava. Vėliau ta pravardė pavirta pavardi, e pisarius, išrašydamas dokumentus, iš mandruma tep ažraitė "a", kad pabaigaj atsirada lyg ir "c" (ruska „s"). Va jum ir Panavas. Ale atrada, kad cia anekdotas, ba neseniai aptikau, kad prieš du šimtus metų Daugėliškia bažnyčias metrikų knygan vienas Petras Panavas jau buva inrašytas.

2016 10 28 Dauniskyje2016 m. spalio 27 d. Utenos Dauniškio gimnazija šventė 45-ąjį jubiliejų. Ta proga čia apsilankė ir pamokas vedė buvę šios mokyklos pedagogai, įvairių laidų vidurinės mokyklos ir gimnazijos mokiniai. Petras Panavas tuometinei Utenos IV vidurinei mokyklai atidavė daug pedagoginio darbo metų. Kūrybingas, puikų jumoro jausmą turintis lietuvių kalbos mokytojas buvo mylimas daugelio mokinių kartų.

2016 m. birželio 12 d. Poetas Petras Panavas dalyvavo tarptautinės poezijos šventės „... ir saulas diementas žėruos" poezijos skaitymuose ir Antano Miškinio literatūrinės premijos teikime Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje Juknėnų kaime. 2003 m. Petras Panavas tapo  Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatu. Šia premija poetas apdovanotas už poezijos rinktinę "Ateini, praeini, nueini". 


Nuotraukos Violetos Develienės

Sakmės „Trys broliai, juodvarniais lakstantys" fragmentai
Petras PANAVAS

1. MOTIEJUS IR BROLIAI
Žodis „Lietuva" skamba kaip muzika, kvepia žila senove, mūsų romantikų neatpažįstamai pagražinta, Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus ne kartą per miegus kartotas žodis, Antano Baranausko ir Maironio dainomis paverstas, mąsto Motiejus, prisiminęs savo pokalbį su mokiniais ant piliakalnio. Deja, to vardo beveik jau niekas pasaulyje nežino. 120 metų šį kraštą valdė Rusija ir vadino Šiaurės Vakarų kraštu, nors dvigalvio erelio sparnų plunksnose tarp kitų imperijos užgrobtų valstybių herbų įsivėlęs vytis dar bando kažkur šuoliuoti. Negi tai tik praeitis ir buvusios didybės vizijos? .Negi buvo teisus, anot Puškino, didysis lietuvis Adomas Mickevičius, sakydamas, kad visa Lietuva jau praeityje? Bet juk tas pats Adomas, apimtas nostalgijos, rašė, tiesa, lenkiškai: „Litwo, Ojczyzno moja, ty jesteš jak zdrowie..."

bernardinaiwww.bernardinai.lt parengta laida  - šmaikštus filmuotas pokalbis su uteniškiu Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Petru Panavu apie jo gyvenimo kelią, poeziją, bendravimą su Juozu Baltušiu ir tai, jog pasaulis yra gražus, svarbu jo nesubjauroti dviveidyste, pataikavimu ir širdies kietumu. Laidą parengė Kostas Kajėnas, Gediminas Kajėnas ir Andrius Navickas.

http://www.bernardinai.lt/tv/laida/1045/poetas-petras-panavas-apie-poezija-juoza-baltusi-ir-nueita-kelia

PAVASARIS

Debesiukas - lyg žaisliukas
Danguje.
Vieversiukai ir pempiukai -
žmoguje.

Sveikas gyvas, sveikas gyvas,
Čir - vir - vir!
Ir ankstyvas, ir vėlyvas -
Čir - vir - vir!

Upeliukai - lyg Ć¾alĆØiukai
Pašiliuos,
Žmogeliukai - lyg nykštukai
Pašaliuos.

Sveiki gyvi, sveiki gyvi,
Čir-vir-vir!
Ir ankstyvi, ir vėlyvi -
Čir-vir-vir!!!

Pilna paukščių ir ne paukščių
Čir- vir - vir.
Kilsime ir mes į aukštį -
Čir-vir- vir ----

PRIE UPELIUKO

Gurga spurda upeliukas
Po ledu.
Kur tas mano žuveliukas?
Nerandu.

Sveikas gyvas, žuveliuke
Po ledu.
Kantriai lauksim čirvirvuko
 Mes abu.

Laukiam laukiam - nesulaukiam,
Bet atskris,
Suplazdės virš žalio lauko
Vyturys

Ant nematomo siūlelio
Po dangum.
O jį gąsdins perkūnėlis:
 Dun -dun - dun ...

Trenk į ledą, perkūnėii,
Jei gali,
Išvaduoki žuvelėlį.
Jei gali.

Parskraidinki vyturėlį,
Jei gali,
Išauginki žiedužėlį
Pašily

 

SŪPUOKLĖS

Aukštyn, žemyn.
Kad augtų linai.
Kad šviestų, žydėtų
Žaliai, mėlynai.

Aukštyn, žemyn,
Nors sukas galva,
Nors pinasi, mainos
Spalva su spalva.

Aukštyn, žemyn!
Nešaukit balsu!
Net jeigu atrodo
Ir baisiai baisu.

Lylia lyliutėle,
Žemyn, aukštyn
O mūsų laukeliai
Platyn ir platyn!

Žiūrėkit, broleliai-
Skrendu dangum.
Ajai!
Ojoj!
Laikykit -
Ir bumbt-----

VELYKOS

Virš Velykų dvaro
Aitvarai lakiojo.
Į Velykų stalą
Margučius nešiojo.

Prie Velykų stalo
Sukosi suktinis,
Virš VelykĆø dvaro
Suposi sūpynės.

Ir siūbavo dangūs,
Ir siūbavo žemė,
Kažkur upės rangės.
Kojos dangų rėmė.

         

 

 ANŪKAS, RAINIUKAS IR JŲ PIENIUKAS

Klibėjo, klibėjo - nusiklibėjo.
Virbėjo, virbėjo - nusivirbėjo.
Ir klausės atvirtęs keturių vėjĆų,
Kol duonos su pienu užsinorėjo.

Ir nešė per kiemą senelė pieną.
Pastatė tą pieną prie svirno sienos.
Ir ėmė ant slenksčio Rainiukas murkti.
Ir tartum vijurkas į kibirą niurkt.

Ištiško pienelis virš uosio vartų.
Pavirto pienelis į debesį baltą .
Ir spokso anūkas, ir spokso Rainiukas,
Kaip tolsta už girių tasai debesiukas.

Ir kraipo senelė galvą skarotą.
Ir dairos aplinkui Rainiukui šluotos.
Bet geras anūkas paslėpė šluotą,
Ūsus nosinate Rainiukui šluosto.

Rainiukas murkia, prašo atleisti,
Kad jų pienelis  už girių, už raistų ---

Petras Panavas ir Pranas Treinys (dešinėje)ŠIS BEI TAS APIE KRAŠTIETĮ PRANĄ TREINĮ

 Pirmą kartą Prano Treinio vardą ir pavardę išgirdau ir nuotrauką pamačiau, atrodo, dar Ignalinoje, ar tik ne paskutinėje vidurinės klasėje būdamas, ar jau laikinai dirbdamas Ignalinos kultūros namuose. Pas kažkurį draugą ar draugę vartydamas fotografijų albumą dūriau pirštu į labai jau jaunatvišką figūrą ir pasidomėjau: O čia kas per vienas?" „Aktorius Pranas Treinys, iš Kuktiškių, teatre vaidina",- išgirdau atsakymą . Aktoriams nebuvau abejingas, vaidinau beveik kiekviename mokykloje statomame spektaklyje ir kai kas pranašavo artisto ateitį. Gal todėl po pirmo išgirdimo ir įsiminiau ir vardą aktoriaus, ir pavardę. Vaidinantį, tiesa, Praną mačiau tik vieną kartą. Prisimenu, žiūrint Šekspyro „Hamletą" , staiga iš kažkur išlenda smulkus ir vikrus lyg vijurkas vienas ir jaunojo Hamleto neprietelių ir taip vyniojasi, taip pataikauja, tokią šypseną nutaiko, kad net pagalvoju: negi jis toks ir gyvenime? „Tai Treinys, pats teatro direktorius užlipo į sceną", - pakomentuoja kaimynas. Vėliau, gyvenimo nublokštas į Uteną, dažnokai į teatrą atvažiuodavau jau su uteniškiais. Ne kartą, ir ne du, ir ne tris priėmė ir globojo pats teatro direktorius. Taigi jautėmės privilegijuoti. Nors aktoriumi ir netapau, bet gadinau popierių, tai kažką sueiliuodamas, tai prozine kalba vieną kitą puslapį sulipdydamas, be to, mokykloje dėsčiau literatūrą, taigi apeiti Prano Treinio knygų niekaip negalėjau.

VĖJAS

 

Žydras vėjas lyg šlavėjas
Iš rytų, iš pietų
Debesėlį varinėja
Virš laukelių plačių.

Šiaušia krūmą ir pakrūmę,
Mėto varnas dangun.
Per pakrūmes vaikas dumia,
Bet užkliūna - ir bumbt.

Vai tai minkštos samanėlės,
Vai tai gera gulėt.
Klykia pešamos varnelės,
Lekia plunksnos žolėn.

Žydras vėjas lyg šlavėjas
Jas sušluoja krūvon
Ir per lauką varinėja
Kojytėlėm kreivom.

Pasigavęs žirgą raitas
Nušuoliuoja laukais,
O pakrūmėj lieka vaikas
Paausiais suveltais.

  VASARĖLĖS LAUKIMAS

 

Šviečia saulė, šviečia smėlis.
Švyti mūsų Adomėlis.
Ʋydi gėlės ir negėlės.
Tuoj sulauksim vasarėlės.

Kai sulauksim vasarėlės,
Mūsų laukia ežerėlis.
Ežerėly lydekaitė -
Sidabrinė karalaitė.

Ir nuskendęs baltas dvaras.
Ten keisti stebuklai daros.
Nors keisti - bet nevalia,
Net kai vasara žalia.

Tai stebėsim lydekaitę,
Margas kelnes atsiraitę,
Ir klausysim kirų šauksmo,
Pilni vasarėlės džiaugsmo -

VAIKŲ DIENA

 

Ai tai gera, ai tai gera!
Tėtis girdo linksmą bėrį.
Linksmas Rainis ir Sargiukas,
Linksmas pūko debesiukas.

Linksmos kregždės, linksmi kirai.
Linksmi vyrai ir pipirai.
Linksmi dėdės, linksmos tetos,
Visos - tartum pakylėtos.

Visos tartum oru plaukia,
Negraudina ir nešaukia.
Visos košia baltą pieną.
Visos ruošias Vaiko Dienai.

O tas vaikias - taigi aš!
Piešiu Saulę ir girias.
Girios ošia ir žaliuoja,
O aš kojom maskatuoju.

Ir klausausi balto kiro,
Vyturėlio "Čyru-vyru."
Taigi - būsiu ir aš vyru.
Visi vyrai iš pipirų.
Šitą aš gerai žinau!

       

SUKŪRĖM LIETUVĄ...

Sukūrėm Lietuvą. Iš rausvo molio, gelsvo žvyro.
Iš bėgančio vandens, iš girių žalumos.
Sukūrėm - kaip visi pasaulyje - Tėvynę.
Sukūrę dar pridėjom tolumos.

KUR AŠ?

Žmonės visokie. Kalbasi.
Žirgeliai visokie. Žvengia.
Paukščiai visokie. Skraido.
Kiškeliai per lauką  bėga.

 

Žuvelės visokios. Plaukia.
Vilnelės visokios. Vilnija.
Žvaigždelės visokios. Mirksi.
Mėnulis ir Saulė - šviečia.

 

Gėlelės visokios - žydi.
Bitelės visokios - dūzgia.
Skruzdėlytės namelį stato
Ir vis skubėdamos.

 

O kur aš, maža, nuskubėjau?
O senelė sakė - negalima:
Ten vilkelis senelio balsu dudena,
O ten - raganėlė ant šluotos-------

PASIKLYDUS

Putinėli, putolėli žaliasai,
Kur, sakyki, Utenėlė, Zarasai?

Pasiklydau, putinėli, tarp kelių
Ir takelio savo rasti negaliu.

Tai ir stoviu, ir klausaus, ir dairaus,
Panašus į putinėlį pats daraus.

Pažydėjęs balta žiedo gėlele,
Imsiu rausti putinėlio uogele.

Jį  pamatę gal paukšteliai atskubės,
Kur takelis, kur kelelis pakuždės------

BAUBAS

Mykia karvelės, jautukai baubia.
Mano senelė nuveja baubą.

Ir baubas slepias medžio šešėly.
Bet vėl iš lėto pradeda sėlinti

Mano žingsneliais, mano pėdelėm,
Plikom pakrūmėm, dirvos vagelėm.

Kaip man pabėgti nuo šito baubo,
Kad net jautukai pamatė baubia?

Kad net avytės bliauna ir blaškos.
Kad net antytės kūdroje taškos -

Bando nuvyti piktąjį baubą,
Juodai naktelei žemelę gaubiant- -

Miegok, vaikeli, sako senelė.
Mes jam uždrošim per uodegėlę.

Purto senelė rankoj rykštelę.
Na ir drąsumas mano senelės!

     
 TĖVELIAI, S U S I M Ą S T Y K I M E ...

Visi tėvai (arba beveik visi) įsitikinę, kad jų vaikai geresni už kaimyno ar pažįstamo. Tai turbūt nieko labai blogo, tik rodo meilę savo vaikams. Tai kur kas geriau už nemeilę. Deja, meilė dažnai būna akla, o akla meilė- pavojinga.
Senas kaip pasaulis ir pasakymas: "Svetimoj aky pamato ir krislą, o nuosavoj nemato net vežimo". Tokia įžanga galima būtų pradėti bet kokį moralizuojantį straipsnį, bet kokia tema. Tačiau šį kartą norėtūsi pakalbėti labai apie konkrečius dalykus - dvi ausį ir akį rėžiančias ydas, paplitusias tarp paauglių: rūkymą ir keiksmažodžius.

Neseniai vietinėje spaudoje ir televizijoje buvo užsiminta ir apie mano kuklų asmenį. Ačiū tiems, kurie užsiminė. Elektroniniu paštu gavau ir Laimos, studentės iš Utenos", pasveikinimą su gražiu jubiliejum" ir prašymą atsakyti į kelis klausimus, nes autorė norinti "parengti straipsnelį". Kur tą straipsnelį ketina spausdinti, autorė nenurodė. Kiek vėluodamas ir labai striukai atsakiau, atsiprašydamas už vėlavimą ir striukumą, ir mandagiai pasiūliau daugiau informacijos pasiieškoti kad ir Utenos dienoje", kur jubiliejiniai" klausimai ir atsakymai užėmė visą puslapį. O nuotraukos paieškoti patariau internete, nes paskutinį kartą nusifotografavęs aš jau panašus į dinozaurą".

BUS
 

Bus kūčiukų kalėdžiukų.
Tai skanu, tai gardu.
Bus eglutėj pelėdžiukų
Ir po tris, ir po du.

Bus žvaigždutė viršūnėlėj.
Tai spindės, tai žibės.
Tai bus šviesios "Kalėdėlės"
Net padangė žėrės.

Po Kalėdų -  Nauji Metai.
Ir mes būsim nauji.
Mainos metai lyg verpetai.
Tik veji ir veji --------------

    KALĖDĖLĖ

Snigo, snigo ir prisnigo. Ne bėda.
Atvažiuoja Kalėdėlė  Kalėda.

Lekia briedis devynragis per pusnis.
Žiba tviska ir eglelė, ir pušis.

Žiba tviska ir kelelis, ir namai -
Atvažiuoja Kalėdėlė, leliumai.

Per laukelį begalinį baltumoj,
Per tiltelį jievarinį, leliumoj.
---------------------------------------
Snigo, snigo, užsnigo. Ne bėda -
Atvažiuoja Kalėdėlė Kalėda.
     

Ištikėjom visais dievais -
Ir paliko tik netikėjimas.
Vėl pradėsime iš pradžios -
Nuo Perkūno ir nuo Žemynos.
Ištikėjom visais dievais,
Išvaidinom savo tikėjimus,
Vėl pradėsime nuo (ne)vilties
Ir nuo pirmojo atradimo- - - -

Be išimties visos Europos laikraščiai kasdien kartoja: demokratija, laisvė, krizė. Kartoja ir kartoja, nors lietuvis, keliaudamas per Europą, demokratiją mato visur, o krizės beveik nemato, išskyrus tuos atvejus, kai bando susirasti darbo. O štai Lietuvoje, vos įvažiavai į kokį miestą, nužvelgei namų fasadus, ir matai - " krizė". Nereikalingi jokie žodžiai ir paaiškinimai. Paimkime kad ir Utenos daugiabučių fasadus. Dauguma jų blokiniai, žinoma, pilki, neišvaizdūs. Tokie jau pastatyti buvo, skubant gyventojams suteikti šiokią tokią pastogę. Kol buvo statomas socializmas (beveidis, o vėliau ir su žmogišku veidu), stovėjo tie beveidžiai blokiniai ir būtų taip stovėję dešimtmečius.

Dar taip neseniai laukėme vasaros, o ji jau baigiasi. Dar taip neseniai su išgąsčiu klausėmės žodžio „krizė" ir jau apsipratome. Žilagalviai juokiasi: „Tai kad mums būtų kas pasiiūlęs tokią krizę pokario metais arba Sibire..." Taip, pensijos mažokos ir dar žada jas pamažinti, bet žilagalviai prisimena, kad buvo laikai, kai niekas nemokėjo jokių pensijų, bent jau kaime, kai nelabai kas išmanė, kas per daiktas ta bedarbio pašalpa, nes tokių lyg ir nebuvo. Bet Lietuvoje žmonės buvo įsigydrinę badu nemirti ir dėl tokių niekų kaip nepriteklius į kilpas nelindo. Ir beveik nevogė, nes vogti buvo negražu ir nuodėmė. O jeigu tais laikais būtų kas pasiiūlęs pinigų už vaikus, o tuos pinigus gavę tėvas ar motina būtų pragėrę, tai į tokį tėvą ar motiną visa parapija būtų pirštais rodžiusi. Kartų kartos tokį ar tokią būtų minėjusios kaip Dievo klaidą. Labai norėtųsi, kad tokių Dievo klaidų būtų kaip galint mažiau Lietuvoje. Kai pasižiūri į striksintį pirmokęlį, niekaip negali patikėti, kad va iš tokių pirmokęlių išaugo kišenvagiai ir automobilių vagys, visokio rango kyšininkai, nieko, išskyrus save, nematantys kai kurie ministrai ir Seimo nariai. Ir tik nuo mūsų, pirmiausia mokytojų ir tėvų, priklauso, kokia bus auganti karta, kokia bus Lietuva. O ji bus tokia, kokie būsime mes, kokiais išauginsime tuos, kurie šiandien dar tik į mokyklą striksi ir tiki kiekvienu mokytojo žodžiu. Ir mokosi stebėdami suaugusių gyvenimo būdą.


Petras Panavas

TAI BUVO PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ (Baltijos kelio dvidešimtmečiuii)

Minime unikalų mūsų istorijos faktą - Baltijos kelio dvidešimtmetį, mūsų nepriklausomybės atkūrimo preliudią. Visi, stovėję tame kelyje, šiandien jaučiasi prisilietę savo rankomis prie istorijos ir tuo pagrįstai didžiuojasi. Prisimenu, tą kart trys iš keturių mano šeimos narių nekantriai laukėme tos dienos, kada susikibsime į gyvą  žmonių grandinę per tris respublikas. Bet staiga man paskambina iš ekskursijų biuro ir klausia, ar aš nepamiršau, kad turiu su grupe ekskursantų iš Utenos vykti į Kaukazą. Tikrai jau buvau pamiršęs, o dabar teisindamasis dar pridedu, kad esu pasiruošęs vykti į Baltijos kelią. Ekskursijų organizatorĆ« ima mane maldauti, kad važiuočiau, dabar toks sujudimas, kad kitą  vadovą  surasti būtų sunku, o atšaukti ekskursijos, už kurią  jau ir pinigai sumokėti, negalima. Po nemažų abejonių, atsikalbinėjimų ir pamąstymų pagaliau sutinku vykti į tą  nelemtą  Kaukazą: juk du šeimos nariai Baltijos kelyje dalyvaus tikrai, o trečiasis tą  pačią  dieną  galės pasižvalgyti, kas vyksta Gruzinų karo kelyje.
PAGALIAU - APLENKĖME
 Kadaise toks Nikita Sergiejevičius Chruščiovas pažadėjo pavyti ir pralenkti Ameriką. Nepavyko vargšui. Dabar irgi nelengvi laikai, krizė, bet mes, lietuviai, pagaliau tapę vėl laisvi, spjovėme į visas krizes ir nušluostėme nosis ir šviesios atminties Nikitai Sergiejevičiui, ir Amerikai, ir likusiam pasauliui -  pirmieji pasiūlė«me skirtis greitai ir pigiai. „Greičiausiai išskirta pora - per tris dienas", „Mūsų skyrybų centras - skyrybų pasaulio čempionas", - džiaugsmingai skelbia internetinė reklama. O tiems, kurie dar neįsisavino kompiuterinio raštingumo pagrindų, tokie ar panašūs reklaminiai šūkiai šviečia spaudoje ir ant transporto priemonių. Neseniai, sako, į vienas parapijos kapines tokiais pažadais pasipuošęs autobusas atvežė laidotuvių dalyvius. Štas optimistinis pažadas, sako, taip linksmai nuteikė žmones, kad net „Amžiną  atilsį" neįprastai linksmai skambėjo. Tik kelios moterėlės, skaitydamos užrašą  ant autobuso šono, garsiai piktinosi ir skubiai žegnojosi, lyg staiga pamačiusios raguotąjį.

MŪSŲ ATGIMIMAS IR RUSAI

 Buvo įdomu sužinoti, kaip į įvykius Lietuvoje reaguoja Rusijos gyventojai, ypač inteligentija. Nemažai nuostabai, didelio priešiškumo daugelis nejautė, tik nelabai susigaudė, dėl ko esame nepatenkinti ir ko norime. Prisimenu, grįždamas iš Vingio parko mitingo, autobuse įsikalbėjau su vidurinio amžiaus rusu. Pasisakę buvęs Vilniuje komandiruotėje, o dabar važiuojantis lyg tai į Uteną (gerai jau neprisimenu). Galimas daiktas, nes į Uteną, kaip į pramonės miestą, daug kas tais laikais atvykdavo tarnybiniais reikalais. Paklausė, kokiais reikalais lankausi Vilniuje. Pasakiau teisybę – vykstu iš mitingo. Susidomėjo. O kai sužinojo, kad mitinge buvo kalbama apie Hitlerio ir Stalino suokalbį, apie Ribentropo ir Molotovo paktą, apie Lietuvos okupaciją 40 – aisiais metais, net kelis kartus prašė patikslinti, niekaip negalėdamas patikėti, kad va taip viešai, dalyvaujant valdžios atstovams, buvo kalbama apie tokius dalykus. Jokio priešiškumo ar nepritarimo nerodė, tik kažką mąstė. O pamąstęs vėl imdavo ir paklausdavo. Atsisveikino labai šiltai ir palankiai mano atžvilgiu nusiteikęs.

Aštuntoje klasėje pavaduoju susirgusią lituanistę. Pagal planą gramatikos pamoka, bet mokiniai prašo, kad būtų literatūra. Prašo pakalbėti apie poeziją. Užkalba dantį, bet tegu. Kalbėdamas pacituoju Maironį, Nerį, vieną kitą iš dabartinių poetų. Bet mokinukai vėl užkliūna už varčios – ir vėl viskas iš pradžios: kaip pradėti eilėraštį? Pasiūlau žaidimą: aš pasakau pirmą eilutę, o jie tegu čia pat, nedelsdami, sugalvoja antrą. Bet daugumai antroji eilutė išeina nei šiokia, nei tokia.

PRIEŠ ŽALGIRĮ

Žynio regėjimas
Menės ir krūtinės išpuoštos margai.
Iš Juodųjų marių vandenį žygūnai semia.
Kūne milžino - ligos daigai.
Bet dar skverbiamės svetur, atsižadėję savo žemių. 

 

Dar nepamiršome suokalbio tarp Hitlerio ir Stalino, po kurio Lietuva tapo slenksčiu tarp dviejų slibinų ir neteko savo nepriklausomybės bei valstybingumo. Ketinau šia tema parašyti straipsnį, bet tiek jau rašyta ir kalbėta, kad kartotis nesinori. Siunčiu porą eilėraščių iš Atgimimo metais išleisto rinkinio „Tarpežerių regėjimai". Juose skaitytojas, tikiuos, nesunkiai apčiuops nelaisvės dešimtmečių nuotaikas, neviltį ir tikėjimą .

P e t r a s  P a n a v a s

Petras Panavas  IŠ   MOKYKLINIŲ    ISTORIJŲ
           
Prieš pradedant rašyti rašinį, vėl įspėju klasę, kad vengtų staigių minties šuolių. Bet mokiniai ir vėl prirašė linksmų dalykų. Net Virginija, šiaip jau raštinga ir nuovoki mergina. Atverčiu  šios nuovokios abiturientės sąsiuvinį ir iš lėto, su pauzėmis, pasitelkęs orią intonaciją, skaitau: „Petras Cvirka savo romane „Žemė maitintoja“ vaizduoja, kaip Juras Tarutis grįžta iš armijos, susitinka su Monika, apsiveda ir kimba į darbą, ir jiems gimsta Kaziukas“.
Pirmoji klykti ir spardytis ima rašinio autorė. Kai kurios jos draugės dairosi ir stebisi: kas čia juokingo?

Išleistas naujas (2010 m. Nr. 1 (43)) Utenos kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, kuriame rasite Petro Panavo ir Boleslavo Jauniškio atsiminimus, Reginos Katinaitės Lumpickienės poeziją, interviu su Utenos A. Ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktore Vida Graunkštyte, Vytauto Kazielos  straipsnį apie 2010 m. poezijos šventę „ ... ir saulas diementas žėruos", Dovilės Franckevičienės straipsnį, skirtą Vytauto Valiušio 60-ąjam jubiliejui. Leidinio redaktorius - Petras Panavas.

 „Indraja" (2010 m. Nr. 1 (43)) >>>

Petro Panavo atsiminimų knyga “Įkvėpimo auka“ sutiktuvėsPastaruoju metu pastebimas susidomėjimas memuarine literatūra. Leidykla „Baltos lankos" gruodžio 14 dieną žada pristatyti uteniškio rašytojo Petro Panavo atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka". Tai savotiška Lietuvos istorija, prasidedanti nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto likimo pavaizdavimo. Vaikystės prisiminimai, karo ir pokario metai parodomi labai įtikinamai. Ironijos prizmė tos autentikos nesumenkina.

Petras Panavas ilgus metus dirbo mokytoju. Tie metai knygoje parodyti irgi labai įtikinamai.

Sausio tryliktosios naktį pasigirdo telefono skambutis. Skambino duktė: paimtas ar imamas Televizijos bokšto pastatas, dūžta langų stiklai. Visi miegai išgaruoja. Prasidėjo...
Netrukus ateina pirmosios žinios apie aukas prie Televizijos bokšto. Vilnius tyli, bet Kaunas kalba ir rodo. 
Iš Utenos į Vilnių rieda mašinos, pilnos sunerimusių uteniškių. 
Stovėdamas prie Aukščiausios Tarybos stebiu viskam pasiruošusius žmones. Pasigirsta giesmė „Marija, Marija". Net ir nelabai didelį kataliką šios giesmės melodija ir Maironio žodžiai, parašyti lyg šiai dienai, jaudina iki ašarų. Vienas kitas jau braukia skruostą.

Iš kairės poetas Justinas Marcinekvičius, poetas Petras Panavas, poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė Utenos kultūros centreIšėjo Poetas

 (Atsiminimų fragmentai)

Visa Lietuva nulenkė galvas - Vasario 16 dieną išėjo didžiausias ir mylimiausias Lietuvos poetas. Tie, kuriems Likimas leido bent trumpam asmeniškai pabendrauti su Poetu, niekados nepamirš tų akimirkų.

Po mano antrojo rinkinio („Po debesiu baltu") pasirodymo, rekomendavus A. Miškiniui, J. Strielkūnui ir J. Baltušiui, 1979 metais buvau priimtas į Rašytojų sąjungą. Justinas Marcinkevičius, klausydamas P. Bražėno skaitomos mano biografijos, pusbalsiu nustebo, kad man „jau tiek metų". Matyt, Poetas pamanė, kad turėčiau būti jaunesnis. Po balsavimo ir pasveikinimų visi keturi, tik ką įšventinti į rašytojus, pagal tuometinę tradiciją balsavusius pakvietėme į kavinukę. Pakvietimą nesimuistydami priėmė net savo šlovės zenite tada buvę Juozas Baltušis ir Vytautas Petkevičius. Bet Justinas Marcinkevičius, paaiškinęs, kad turi daug nebaigtų darbų, gražiai atsiprašęs išskubėjo namo.

Nuotraukoje laureatai ir Varėnos rajono savivaldybės atstovai.2011 m. gegužės 14 dieną Varėnos rajone, Pauosupės kaime, šalia Anzelmo Matučio drevės, vyko 16-oji „Poezijos pavasarėlio" šventė, sukvietusi gausų būrį Anzelmo Matučio poezijos mylėtojų, vaikų ir suaugusių, iš Varėnos, Alytaus, Trakų ir kitų rajonų bei miestų. Pirmą kartą tokia šventė buvo organizuota 1985 metais, dalyvaujant pačiam poetui. Ir šiais metais, baigiantis renginiui, buvo paskelbti laureatai – dvi (vyresnio ir jaunesnio amžiaus) moksleivės ir vienas profesionalus poetas. Už gražiausią eilėraštį vaikams apie Tėvynę, Žemę, Gamtą „Poezijos pavasarėlio 2011" laureatu tapo uteniškis Petras Panavas.

 

Nuotraukoje - laureatai ir Varėnos rajono savivaldybės atstovai

Išleistas naujas (2011 m. Nr. 1 (44)) Utenos kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, kuriame rasite profesoriaus Bernardo Blažio, socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo, Leliūnų seniūnijos seniūnės Linos Petronienės, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktoriaus Sergejaus Rybakovo atsiminimus apie kraštietį akademiką Kazimierą Meškauską,  Petro Panavo atsiminimus apie šiemet Anapilini išėjusį  poetą Justiną Marcinkevičių, pedagogo, prozininko, eseisto Stepo Eitminavičiaus novelę. Šiame „Indrajos" numeryje skaitytojams pateikiama Stepo Eitminavičiaus recenzija Alvydo Katino poezijos knygai „Nugalėję lygumas", Antano Ryliškio  ir Vytauto Kazielos poezija. Neskaičiusius Petro Panavo knygos „Įkpėpimo auka", sudomins ir paskatins susirasti bibliotekoje ar pas draugus ir perskaityti praėjusiais metais išleistą leidinį Petro Panavo ir Rūtos susirašinėjimas „Įkvėpimo auka ir Aukos atsakymas". Šiame „Indrajos" numeryje publikuojami ir redaktoriaus Petro Panavo istorinio sakmių romano fragmentai - lyg pažadas, jog skaitytojai greitai turės galimybę džiaugtis nauja Petro Panavo knyga. Skaitytojai taip pat ras Birutės Nenėnienės straipsnį apie neeilinį kultūros įvykį Utenoje - „Žaliaduonių" teatro premjerą - Sauliaus Šaltenio „Jasoną".

„Indraja" (2011 m. Nr. 1 (44)) >>>

„Indraja". 2011 m. Nr. 2 (45)) Išleistas naujas (2011 m. Nr. 2 (45)) Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, skirtas Utenos miesto 750-ajam jubiliejui. Miesto gimtadieniui skirtame leidinyje - Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino sveikinimas, šiai šventei skirtos Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" prezidento profesoriaus Arvydo Šaltenio mintys, LMA akademiko, profesoriaus Vytauto Sirvydžio jaunystės prisiminimai apie Uteną. Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius kraštietis Romas Pakalnis siunčia uteniškiams jubiliejinius linkėjimus atsakomybės tema. Architektas, restauratorius dr. Napoleonas Kitkauskas, sveikindamas gražios miesto šventės proga, kviečia ir toliau saugoti savo istorines vertybes. Skaitytojus sudomins prof. dr. Algirdo Vyžinto straipsnis apie muziką, muzikinį gyvenimą Utenos padangėje įvairiais laikotarpiais. Šiame „Indrajos" numeryje spausdinami poeto Algimanto Baltakio atsiminimai apie Antaną Miškinį ir Birutės Nenėnienės straipsnis apie 2011 m. Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatą Algimantą Baltakį bei Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatų eilės.

Geriausias metas, žinoma, ruduo.
Spalvų kontrastai - lyg smagiuos peveiksluos.
Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos
Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

 Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.
O paukščio skrydis - lyg stebuklo skiltis.
Atrodo, tik pilna vandens duobė,
Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

 Ir pavadinti ežerą vardu,
Ir iš vardų peizažą sudėlioti.
Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,
Gyvenimą dar liečiant tartum votį---

www.ukmergietis.lt V.Čepaitės nuotrauka
Nuotrauka V.Čepaitės (www.ukmergietis.lt)
Prieškario metais buvo įsteigta Ukmergės miesto premija. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 metais tapo profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas už romaną „Krizė". 1938 metais ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai". 1999 metais buvusios premijos vietoje įsteigiama kasmetinė premija, pavadinta poeto Vlado Šlaito vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, 1995 metais ten ir mirė. Šią premiją yra gavęs ir žinomas dabartinis poetas Kęstutis Navakas ( kilęs iš Utenos rajono), ir garsus kalbininkas Zigmas Zinkevičius (gimęs Ukmergės rajone). Nuo 2008 metų Vlado Šlaito premijai gauti konkursas skelbiamas visoje šalyje. 2011 m. lapkričio mėnesio 25 dieną Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje premija buvo įteikta tryliktajam laureatui. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai pasiūlius, nukonkuravęs šešis likusius kandidatus, juo tapo uteniškis Petras Panavas už atsiminimo knygą „Įkvėpimo auka". Iškilmes pradėjo pats ... Vladas Šlaitas – paleistame garso įraše, įrašytame 1969 m. lapkričio 9 d. Čikagos jaunimo centre, buvo girdėti jo žingsniai, balsas, poezija. Premijos įteikimo metu kalbėjo vienintelis likęs gyvas Vlado Šlaito klasės draugas Henrikas Gintautas, rašytojų sąjungos valdybos narys Benediktas Januškevičius, Utenos A. ir M,. Miškinių bibliotekos atstovės B. Vaškelienė ir R. Mikalauskienė, net keli ukmergiškiai, skambėjo muzikiniai sveikinimai, o naujojo laureato kalba išspaudė ne vieną šypseną ir buvo palydėta garsiomis ovacijomis.

Poetas Petras Panavas siunčia šviesų ir linksmą eiliuotą sveikinimą artėjančių švenčių proga, skirtą ir mažiems ir dideliems, vis dar tikintiems stebuklais.

 

BUS ...

Bus kūčiukų kalėdžiukų.
Tai skanu, tai gardu!
Bus eglutėj pelėdžiukų
Ir po tris, ir po du.

Bus žvaigždutė viršūnėlėj.
Tai spindės, tai žibės!
Tai bus šviesios Kalėdėlės -
Net padangė žėrės!

Po Kalėdų – Nauji Metai.
Ir mes būsim nauji.
Mainos metai lyg verpetai,
Tik veji ir veji - - - - - - - -

Linksmų švenčių
    ( Iš rinkinio „Sugrįžkit, gervelės...)
  TRYS KARALIAI
 
 Trys karaliai,
Dar bevardžiai,
Dailiai apsirėdę,
Trys karaliai
Žilabarzdžiai
Po žvaigždele sėdi.

 Trys karaliai
Žilabarzdžiai
Dailiai sušukuoti,
Trims karaliams,
Dar bevardžiams.
Aš vardus tuoj duosiu.

 Trims karaliams
Žilabarzdžiams,
Dailiai paauksuotiems,
Trims karaliams,
Dar bevardžiams,
Vardus susapnuosiu.

Atspėk – kokius?

Sausio 13-ąjaiPetras Panavas

DEGANT LAUŽAMS

Dega laužai.
Sausio tryliktoji.
Prisimena.
Kalba tie,
Kurie tų laužų
TADA
Neregėjo,
Nes nenorėjo regėti.

Šitaip visados:
Vieni – po tankais,
Kiti
Iš jų kraujo išaugusias rožes
Susiskina.
Ir pabandyk
Po to
Atimti - - - - - - - - - - - - - - 

(Iš rinkinio „Praamžiaus paunksmėje")

 

Petras Panavas

VAIKAI

 Mūsų žemės vaikai
Žaidžia ir dainuoja.
Savo žemę vaikai
Kartais apžygiuoja.

Saugo žygio lazdas
Lyg kokį stebuklą.
Net kai skuta barzdas –
Su vaikais paūkia.

 

Nori likti vaikais
Tiek, kiek tiktai gali,
Šaukt su žemės vaikais
Girioj trali – vali.

 

Ir tikėti su vaikais
Laumėm, girių monais.
Jei nebūtų vaikų –
Kaip gyventų žmonės? - - -

 
  ( Iš rinkinio „Sugrįžkit, gervelės...")

Stepas Eitminavičius „Šimtas metrų Utenėlės“. Dauguma literatūrinių žanrų bei jų pavadinimų Europoje atėjo iš antikos, iš senosios Graikijos. Bet nemažą poveikį europiečių poezijai, kaip ir vaizduojamajam menui, turėjo ir Rytai, ypač japonų menas ir poezija. Jeigu nepatingėsite panaršyti internete, nesunkiai aptiksite komentarus ir net ištisas studijas apie japonų poeziją, apie dvi šios poezijos formas – tanką ir haiką. Pirmiausia išsivystė tanka. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmą eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septyni, trečiąją penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje vėl po septynis skiemenis. Taigi iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Svarbiausia tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė haikas. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutiniąsias dvi eilutes. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį. Deja, išvertus tanką arba haiką į lietuvių ar kurią kitą kalbą, nebelieka to subtilumo, kurį turi originalas. Nežiūrint to, haikas (tiksliau – jo imitacijos) lietuvių poezijoje šiandien labai populiarus. Turbūt dėl jo glaustumo.

  Petras Panavas
JONINIŲ NAKTĮ  
Virš pievų ir upės ūkas.
Aname krante kažkas ūkia.
Briedžių ir laumių bridimas per upę.
O paparčio žiedo švytėjimas - per patį vidurnaktį.
Kaip jį surasti?
 

Kupole rože, kiek vėlelių aukštoj padangėj.
Visos jos kupoliavo. Ir tenai turbūt kupoliauja,
Nes šitoks visokių garsų ir naktinės tylos skambėjimas
Tikrai ne iš nieko.
 

Gaililio rasos, gaililio.
Tai kaitina kraują, tai kaitina
Nuogas bėgimas per pievą prieš Saulės tekėjimą.
Džiaugiasi Milda deivutė – gražumas šito gyvenimo,
Vienas gražumas -------------------------
joniniu_vainikas
   
        Petras Panavas  
 

VIDURVASARIS

       
 
 Sako, baigia Grenlandija tirpti.

Sako, greitai uždus Europa.
Išeinu į balkoną – lyg pirtį.
Lietuvėlė – ir ta nebeta.

  Dar nėra nei minties, nei žodžio,
Dar stebuklas tik prasidės.
Sieros kvapo dar nieks neužuodžia
Ant mažiausios Visatoj žvaigždės.
   
  Jei už lango išvystum palmę, 
Nenustebtum turbūt nėkiek.
Arba ugnį spjaudančią kalvą,
Arba upės imtų tekėt
  Tai iš ten, iš pirmykščio chaoso,
Visi mes. Ligi vieno visi –
Vyžas kantriai nešioję tošines,
Dainas traukę tauriam liūdesy,
   
  Atgalios. Ten, kur mūsų pradžios. 
Kur nuožmi dinozaurų era.
Kur naktim – tiktai žvaigždės gražios,
To, kas grožį suvoktų, - nėra.
  Dailiai kelią ateinantiems rodę,
Bandę skiepyt gerumą vaikuos,
O šiandieną, apnikti godulio,
Vėl pavirtę nežinia kuo - - - - - - - -
   
 

ŽOLINĖ

Petras Panavas
 

 Žolės visokios taip kvepia tiktai per Žolinę.
Iš pievų vaikystės, iš ilgesio begalinio.
Viskas taip atsitolino, taip atsitolino,
Bet padangė ir vėlei – lyg žydintis linas.

 
 

 Nors linas nežydi per Žolinę, jau daug kas nežydi,
 Bet gerumą glėbiais gali nešti
Per kiemą, per lauką, per visą pasaulį didelį
Ir pakilti į dangų apkabinęs kvepiančią naštą.  

 
  Vėl skamba varpai. Virš kalvų Aukštaitijos, virš ežerynų.
 Vėl norisi viską atleisti ir sau, ir nedraugui.
Pušys ir liepos šventoriuos, prie vieškelių rymo,
Atmintį mūsų ir Žolinių sakmę saugo - - - - - - - - - - - - -

2012 08 09.

EKSPROMTAS  PRIEŠ  PASAULIO  PABAIGĄ

 Baigiasi ir Majų kalendorius, o gyvenam.
Ir Pasaulio Pabaigos dar nematyt.
Kalbam apie Seimą, seksą, meną,
Eidami kas dieną vis mažyn.

 Vis dažniau sapnuodami tik buitį.
Kaip reikės tenai ją nusinešt:
Namą, fotelius ir aukso luitą,
Ir brangiausias Žemėj mašinas?

 Nors iš Žemės jau tik galvos kyšo,
Bet burnelėm bandome pagaut
Viskio gurkšnį, vištos šlaunį, kyšį –
Viską, kam įpratome vergaut - - -

 Bet šį kartą gal pakaks giedot –
Pabaiga bus po PASAULIO PABAIGOS - - 

2012 12 20, rytas

Nors esame palyginti maža tauta, linkę paverkšlenti, kad mus kas netingėjo, tas ir skriaudė, bet būkime teisingi ir objektyvūs – mums pasisekė, nežiūrint to, kad esame pakelėje tarp amžinai besipešančių Rytų ir Vakarų. Pasisekė, nes išlikome ne tik kaip tauta, bet ir kaip valstybė, kai tuo tarpu kur kas skaitlingesnės tautos tirpo ir ištirpo. Matyt, savo genuose turime gajumo ir prasmingo užsispyrimo. To užsispyrimo dėka mūsų protėviai beveik du šimtmečius trukusioje kovoje atsilaikė prieš kryžiuočių agresiją, išsaugojo savo kalbą ir papročius po unijų gyvendami bendroje lenkų – lietuvių Žečpospolitoje,120 metų būdami carinės Rusijos sudėtyje. Pralaimėti sukilimai irgi nebuvo beprasmiškai pralietas kraujas – jeigu nebūtų buvę tų sukilimų, bandymų atkurti valstybę, nebūtų buvę ir 1918 metų vasario 16 – osios, ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos. Be pokario Lietuvos partizanų kovų ir aukų vargu ar būtų buvusi Kovo 11 – oji. Taigi mūsų Himno kvietimas „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" nėra vien tik gražūs žodžiai. Iš tikrųjų jėgas sėmėmės iš praeities kovų, kartais gerokai idealizuotų, iš savo protėvių stiprybės. Paskutinis šios stiprybės rimtas išbandymas buvo jau po nepriklausomybės atkūrimo - 1991 metų sausio mėnesio įvykiai.

Šitaip apšarmoja tik vasarį.
Medžiai – lyg iš grafikos juodai baltos.
Tai kokie dievai išrinko šitą šalį
Ištvermės išbandymams manos tautos?

 Tai kokie dievai išmokė šitaip sekti
Baltas pasakas mažiems ir dideliems?
Tai kodėl Praamžius dieną šeštą
Langus išpuošė baltom gėlėm?

Kas be jų mes būtum? Grynas niekas -
Be vaikystės apšarmojimų, be protėvių dainų.
Tai jose išeidami paliekam
Tęsinį savų baltų dienų.

Kiek laikysis šitas baltas šerkšnas
Ant langų, ant medžių, ant mažos tautos?
Kiek kartosis viršum lopšio verksmas?
Kaip Istorija pasikartos? - - -

2013 02 07

just marcinkeviciaus pamokosJau prieš Naujus Metus pasirodė knyga „Justino Marcinkevičiaus pamokos". Ją išleido Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras. Leidinio sumanytojas ir sudarytojas – gerai visiems uteniškiams (ir ne tik uteniškiams) pažįstamas Stepas Eitminavičius, pedagogas ir rašytojas. Tai jis subūrė būsimos knygos straipsnių autorius, daugiausia mokytojus. Ne vienas jų kilęs ir iš Utenos arba ir ligi šiolei čia gyvenantis. O tų autorių knygoje net 43. Straipsnius papildo nuotraukos, Poeto laiškai. Pavyko dailininkės Ilonos Jareckos iliustracijos. Esminis motyvas – medis. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu (tiražas, be abejo, galėjo būti ir didesnis). Knyga numatyta padovanoti mokykloms.
Kovo aštuntą dieną, Justino Marcinkevičiaus gimtadienio išvakarėse (Poetas gimė kovo 10), „Justino Marcinkevičiaus pamokos" buvo pristatytos šalies Švietimo ir mokslo ministerijoje. Į renginį sugužėjo pedagogai iš visos Lietuvos. Renginyje dalyvavo ir Poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė. Šventę šiltai ir jaukiai pradėjo būsimieji aktoriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso studentai. Iš jaunimo estafetę perėmė profesorė Viktorija Daujotytė. Žinoma, kalbėjo ir knygos sudarytojas, ir kiti šventės dalyviai. Tai išties buvo neeilinis renginys.

Petras Panavas

Knyga „JUSTINO MARCINKEVIČIAUS PAMOKOS" (pdf formatu)

Petras Panavas
UNTANINĖS
Antanui Miškiniui
Va ir švintas Untanas. Va ir švintas.
Padūmava visi pakrašteliai iš pačia ryta.
Sveikas, švintas Untanai. Juk iš tikra jau švintas.
Va pra debesia pakraštelį in mus dairaisi.
Pilnas džiaugsminga linksmuma,
Kepurelį in šona pakraipįs,
Žiuponelį gražesnį paskolinįs
Ar ne iš paties Paduviečia, irgi Untana.
Kad būtų smagiau šių dienų,
Kad visi pamatytų Juknėnuos,
Kaks gražus Untaniukas. Ir kaks unaravas.
Kap ir kadaise -----------------------------------

2013 P.Panavas tarp dvieju upynu2013 m. rugsėjo 6 d. uteniškiui, rašytojų sąjungos nariui, Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatui, Petrui Panavui sukako 80 metų. Jubiliejaus rytą literatas į savo rankas paėmė dažais kvepiančią jau keturioliktąją savo kūrybos knygą „Tarp dviejų upynų". Leidinys sudėtas iš sakmių ir eilėraščių, pavadintų giesmių vardu. Knygoje panaudotos iš Tauragnų kilusio dailininko Viliaus Jauniškio iliustracijos, paimtos iš ankstesnių P.Panavo rinkinių. Knygos leidybą pagal kultūrinės veiklos programą rėmė Utenos rajono savivaldybė.

Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra". 2013 m.

Antanas Miskinis

Petras PANAVAS
GYVENIMAI MŪSŲ

Gražūs mūsų šitie gyvenimai
Birželiai šitie Aukštaitijoje
Gražūs šitie atlaidais kasmetiniai 
Vis dar švento Untano
Po Juknėnų klevais
Po baltų debesynų klajojimu
Virš sėliškų upių vingiavimo 
Virš senosios Nalšios ežerynų
Virš pradžios Lietuvos
Per stebuklų stebuklą didžiausią
Ligi šiolei lietuviškos
Gražūs mūsų šitie gyvenimai
Vieninteliai
Nepakartojami - - - - - - - - - - - - - -

     

stiklo galerija

projektas ART U2022 m.  Utenoje  vykusio  menininkų  projekto  ART‘U 2022 (Menas mieste-miestas mene) paskaitos apie garsias Utenos krašto asmenybes.

Paragauk sulos

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt