Utenio aikštės stiklo galerijoje svečiuojasi keramikės Eglės Skardžiūtės keramikos darbai.
Apie autorę:
Gimiau 1971 11 29 Varėnoje, Ramutės ir Almanto Skardžių šeimoje. Esu vyriausia iš penkių vaikų. 1978–1989 m. mokiausi Nemenčinės vidurinėje mokykloje, 1990–1994 m. studijavau psichologiją Vilniaus universitete. Gyvenu Vilniuje. Keramikos pradėjau mokytis iš savo sesių Linos ir Vaivos Skardžiūčių. Dirbu sesių keramikos dirbtuvėse Jūžintuose, Rokiškio r., todėl su sesėmis sukūrėme internetinę svetainę „Molio sesės“, kur eksponuojame savo kūrybos nuotraukas, dalijamės informacija apie dalyvavimą mugėse ar parodose, bendraujame.
Parodinėje veikloje dalyvauju nuo 2020 m. Sesės yra mano pirmosios kritikės ir patarėjos. Dalijamės dirbtuvėmis, technologiniais atradimais ir idėjomis, bet kiekviena turime savitą kūrybos stilių. Mano svarbiausi kūriniai – iš raudono molio, lipdomi nenaudojant formų, glazūruoti įvairiaspalvėmis glazūromis. Pradėjau lipdyti nuo smulkių dirbinių – katinukų, ežiukų, sagų, pramokusi ėmiausi saldaininių, dubenėlių gamybos, o dabar pristatau „močiutes-angelus“.
Visos mano močiutės yra apie mane, bet kartu ir apie Jus, nes gerumas, širdies šviesa yra universalios savybės. Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu. Man labai pasisekė – turėjau nuostabius senelius – kantrius, rūpestingus, mylinčius. Neatsimenu nei draudimų, nei barimo. Vaikystės kaimą atsimenu kaip visišką laisvę, saugumą, meilę. Mano močiutės ryši skareles. Mes dar atsimename tokias močiutes. Mūsų močiutė turėjo pilną lagaminėlį skarelių – kasdienių, šventinių... Kitos močiutės nesėdi sūpynėse. Vienos tarsi atėjusios iš mūsų kaimų ir miestelių, kitos – egzotinės išvaizdos, su aukštais kuodais, įsegtais auskarais. Visos su suknelėmis. Visoms prilipdyti balti sparneliai...
Angeluose-močiutėse žmonės atpažįsta save. Kiekviena „močiutė“ – ryšys su vaikyste. Močiutė – „nubrozdintų kelių užkalbėtoja“ – primena tuos laikus, kada ji susižeidusį vaiką sūpavo, ramino. Čia pat – „katinų močiutė“, „vaikystės svajonių globėja“, „pagalvių purentoja“, „bulviakasio fėja“, „skaniausios sriubos virėja“, „ožiukų tramdytoja“, „vištų močiutė“... Kelios močiutės įsitaisiusios ant sūpynių. Viena iš jų – skalbėja, kuri supdamasi tarsi sako, kad gyvenimas turi džiuginti, todėl pramogas reikia derinti su darbu.
Daugiau informacijos apie mano ir sesių kūrybą galite rasti
