Netekusių gimtinės, pasiklydusių margame pasaulyje ir šiandien tūkstančiai. Štai ir Juozas Tumas, baigęs tą pačią Daugpilio realinę, kaip ir Motiejus, tik daug anksčiau, dabar kažkur Rusijoje visas jėgas, sako, atiduoda globodamas ir visaip šelpdamas savo tautiečius karo pabėgėlius. Motiejus jį matė kelis kartus, žvalų, nenustygstantį vietoje, visišką nesavanaudį, savo raštus pasirašantį pagonišku Vaižganto slapyvardžiu. Su juo susitikęs pirmą kartą žmogus pasimeta: veidas virš kunigiškos sutanos lyg jaunuolio, bet vešlūs plaukai - žili žilutėliai. Žmonės sako, kad šitas kunigėlis pražilo per vieną naktį spaudos draudimo „gadynės" laikais. O buvo taip. Kunigėlis svečiavosi pas brolį, kur buvo suslėpta ir paruošta platinti lietuviška spauda. Ir staiga užgriuvo žandarai daryti kratos. Per stebuklą nerado slėpynės - brolį būtų pasodinę į cypę, o gal net ir į Sibirą ištrėmę. Žandarai išsinešdino nieko nepešę, bet kunigėlis ryte pabudo visai žilas. Artimieji amo neteko. Bet kunigėlis greitai atsigavo, ėmė juokus krėsti. Didžiausiai visų nuostabai tas žilumas kunigėlio grožiui visai nepakenkė. Dar gražesnis žmonių akyse tapo. Šiandien turbūt toks pats gražus ir pilnas smagumo nežinia kokiame pasvietyje. O štai jis, Motiejus, čia, Juknėnų pakrūmėse, verčia vokiškus raštus ir raštelius, žodinius prisakymus ir visokius nurodymus, o laisvalaikiu prakaitą lieja tėvų ūkyje, moko ne ką už save jaunesnius lietuviško rašto ir „druko", anot Baranausko. Ir vis primena, kad ši žemė yra Lietuva, o ne kažkoks Šiaurės Vakarų kraštas ar Ostlandas.
Karas užsitęsė. Apkasai visai netoli kažkur apie Tverečių. Žmonės iš pafrontės perkeliami į atokesnes vietas. Atokesnių vietų gyventojai, patys neturėdami duonos, dar priversti glausti ir perkeltuosius. Atsisakyti nė nebandyk. Į Juknėnus neatkėlė nė vienos šeimynos, bet vietoj duonos daugelis kepa jau nežinia ką, ko anksčiau net išrankesnės kiaulės nebūtų ėdusios. Ateina keisti gandai, kad abiejose pusėse kareiviai visai aptingę kariauti, pritilus armotoms susieina rusai su germanais, kartu suka suktines ir traukia dūmą. Kiti dezertyruoja. Gali vėl kilti revoliucija.
Gandai nebuvo iš piršto laužti - Rusijoje tikrai revoliucija, caras Nikolaška nuverčiamas, netrukus valdžią Peterburge užima kažkokie bolševikai su kažkokiu Leninu priešakyje, vokiečių permestu per sieną, o karas tarp rusų ir vokiečių nutraukiamas. Žmonės vėl tomis kalbo-mis ir tiki, ir netiki, nes Juknėnų germanai kaip gaudė vištas, taip ir tebegaudo, kaip išrašinėjo baudas už neturėjimą tupyklų, taip ir toliau išrašinėja. Staiga po vienos nakties - nė vieno vokiečio. Ir jokios kitos valdžios. Lyg burtininko lazdele mostelėjus. Taigi Juknėnai jau be germano, bet kitur jų dar pilna. Į Lietuvą iš Rusijos jau grįžta vienas kitas karo pabėgėlis, girdėti, jau kuriasi kažkokios tarybos, prie kurių buveinių iškabinamos tai raudonos, tai kitokių spalvų dar neregėtos vėliavos. Motiejus ne savo kailyje -jį pasiekė žinia, kad planuojama atkurti Lietuvos valstybę, o kad tam atkūrimui vokiečiai netrukdytų, į Lietuvos sostą bus pakviestas kažkoks vokiečių princas ir paskelbtas Mindaugu antruoju. Čia tai bent — Lietuva taps karalyste su karūnuotu karalium priešaky! Bet staiga ir Vokietijoje driokstelėja revoliucija ir kaizeris taip pat netenka sosto. Lietuvai teks verstis be Mindaugo antrojo ir be karališkos karūnos. Saujelė lietuviškų donkichotų aštuonioliktų metų vasario šešioliktos dienos aktu skelbia nepriklausomybę. Bet vokiečiai vis dar nenori kraustytis iš Lietuvos, atsiranda kažkokių bermontininkų, bolševikėliai Rusijos pavyzdžiu planuoja įvesti savo valdžią ir Lietuvą palikti Rusijos glėbyje, lenkai su Lietuvoje gimusiu ir augusiu Juzefu Pilsudskiu sapnuoja Dviejų tautų respubliką, kitaip Žečpospolitą, nuo jūros ligi jūros. Ko gero, teks kovoti su visais, mąsto Motiejus ir jau mato save su šautuvu rankose, ginančiu atgimstančią Lietuvą. Pirmieji gynėjai - svajotojai gimnazistai ir studentai, buvę rusų armijos kareiviai ir karininkai, viduryje lauko palikę žagrę bernai ir mažažemiai - savanoriams pažadėta atrėžti iš dvarų ir palivarkų po kažkiek hektarų žemės. Bet pirmiausia tą žemę reikia apginti nuo svetimų. Nei Motiejui, nei jo broliams jokių papildomų hektarų nereikia, kaip ir kitiems juknėniškiams. Bet Motiejus niekad sau gyvenime neatleistų, jeigu dabar sėdėtų sudėjęs rankas ir dairytųsi laukdamas, kuo viskas baigsis. Ir vyresnysis Miškiniokas išeina į savanorius. Priima išskėstomis rankomis, bet sužinoję, kokias klases yra baigęs ir kiek kalbų geriau ar blogiau moka, ne šautuvą į rankas įduoda, o plunksnakotį įspraudžia. Velniškai trūksta raštingų ir protingų žmonių Lietuvai, velniškai. Besikuriančiai jaunai Lietuvos kariuomenei taip pat trūksta. Ir Motiejus tampa pareigingu štabo darbuotoju, bet visą laiką dėvėti karinio kirpimo rūbą nesirengia - tarnaus Lietuvai kitaip. Brolis Vincas, užsivilkęs uniformą, tarsi suauga su ja. Tiesa, galiausiai savo vietą suranda ne kariuomenėje - tampa policijos karininku, nuovados viršininku, pasilikdamas tuo pačiu Miškinių Vincu. O Antanas, irgi išbandęs kariško siuvimo drabužį, labai greitai suvokia, kad toks drabužis ir visokie kariškos drausmės rėmai - ne jam, tai vėl apsivelka pilką naminio audimo švarkelį, vis pamiršdamas jį užsisegti.
2. POETAS
Toks, atrodo, vėjavaikis, geraširdis plevėsa ir nenuorama, bet, kai išgirsta dainuojant, staiga nutyla ir įsiklauso. Juknėnuose kas antras dainininkas, kas trečias muzikantas. Mieliausia Untano ausiai daina „Padūmavo visi pakraštėliai" ir Vienažindžio, Baranausko, Maironio eilėraščiai, virtę dainomis. Jie skaitomi skamba kaip muzika ir į Untano atmintį bei širdį sugula be jokių pastangų. Tai likęs vienas, besižvalgydamas nuo kokio piliakalniuko ar aukštumėlės, tuos eilėraščius pats sau ir čia nesantiems pusbalsiu deklamuoja. Dainuoja retai, nes jaučia, kad ir balsas, ir klausa šiaip sau. Kartais ima deklamuoti tai, kas užeina į galvą. Pasidaro eilėraštis. Kartais net susapnuoja, kad skrenda virš ežerynų, piliakalnių, virš nesibaigiančios kažkokios didžiagirės ir kartoja dar negirdėtą, nežinia iš kur atklydusį posmą. Pabudęs griebiasi pieštuko bei popieriaus ir bando užrašyti, bet arba staiga pamiršta, arba tokie gražūs sapne žodžiai užrašyti atrodo lyg negudrus šveplavimas. Ima dėlioti posmus be jokių sapnų. Eilėraščiai gimsta nesunkiai, bet labai jau panašūs į nuo vaikystės girdėtas dainas, į Vienažindžio sueiliavimus, į naujausių poetų išsidirbinėjimus - nors nežmoniška, bet kitoniška. Netrukus pajunta, kad sugeba nieko nekartoti, jog surado savo balsą, kuriame susilieja ir liaudies dainų melodija, ir Vienažindžio graudulys, ir naujausių poetų pasivartymas kūliais. Labai savimi abejodamas kai ką nusiunčia į laikraščius. Išspausdina. Kažkoks kritikas pagiria. Pažįstami sveikina ir linki sėkmės. Net ir tie, kurie slapta gal ir pavydi. Untanas pastebi, kad vienaip atrodo ką tik užrašytas eilėraštis, o visai kitaip išspausdintas laikraštyje ar žurnale. Į išspausdintą jau galima žiūrėti iš šalies. Kartais toks žiūrėjimas nuliūdina, bet dažnai ir pradžiugina. Pagaliau vieną kartą, tekštelėjęs delnu į žurnale įsitaisiusį savo eilėraštį, pats sau garsiai šūktelėja: „Po velnių, aš - poetas!" Net santūrusis Motiejus skatina nemesti plunksnos. Giria net pašaipusis profesorius Balys Sruoga.
Kaimo jaunimui Untano eilėraščiai nė motais. Kaime Miškinioką ir taip gerbia. Už tai, kad jis, nors ir studentas, paprastas su visais, nosies neriečia, visas mergiotes, net visiškas kultuvėles, smagiai pašokdina, su samdiniais bendrauja kaip lygus su lygiais. Suranda kalbą ir su vyresniais. Ir ne tik. Neseniai Vajasiškyje, išeidami iš pamaldų, žmonės mato - prie šventoriaus, ten, kur elgetos įsitaiso su „terbomis" ir laukia išmaldos, sėdi Miškiniokas su visiems žinomu elgeta ir kalbasi, po to išsiima sąsiuvinį ir kažką užsirašinėja. Mėgsta ir lauko darbus, ypač šienauti. Bet kartais žmonės Miškinioką regi ir vienui vieną, lyg kokį vienuolį, užsigalvojusį, klajojantį pamiške ar paežere, stovintį ant piliakalnio ir žvelgiantį į tolumas.
Nuvykęs į Kauną jaunasis poetas tas tolumas ilgai sapnuoja, Laisvės alėjoje vaikšto tai atsilapojęs, tai visai padorų paltuką apsijuosęs rugių grįžte arba pančiu ir trankiai diskutuoja su poetu Kaziu Binkių. Vienas „čiuplutis" lyg žvirblis, garsiakalbis, aukštaitis iš „pa Utenas", kitas aukštaūgis, ramesnio būdo, irgi aukštaitis, bet nuo Biržų. Neišskiriami draugai. Kartais kokioje nors kavinėje stabtelėja ir „prie altoriaus", t. y. prie bufeto.
Ir dar vieną bičiulį turi uteniškis - Joną Aleksandriškį iš Rumšiškių, dar smulkesnį už Antaną, rusvo plauko, strazdanotą, labai nedrąsų, tarytum besislepiantį jau garsėjančio draugo šešėlyje. Jonas įsitikinęs, kad jis, palyginti su Antanu, niekas. Antanui smagu, kad jį taip vertina Jonas, kad toks prieraišus ir atlapaširdis, bet širdies kamputyje truputį lyg ir pavydi šitam strazdanotam lyrikui. Baltu pavydu, kaip yra sakoma. Jo, Antano Miškinio, posmuose pasitaiko ir sugalvojimų, ir pritempimų, o visa Jono lyrika - lyg paukščio giesmė, lyg savaime gimusi, be jokių pastangų ir prisigalvojimų. Kito tokio poeto Lietuvoje Antanas kol kas nežino. Bet per daug negiria. Giriant galima ir sugadinti.
3. GRAFAITĖ
Poetas yra poetas. Jis nuolat turi būti jei ne įsimylėjęs, tai bent susižavėjęs. Susižavi greitai, bet trumpam. Neleidžia ir merginoms rimtai įklimpti, viską paversdamas nieko neįpareigojančiu paflirtavimu, geraširdiškais pajuokavimais, pašokdinimu šokių metu, nekaltu apkabinimu. Taip buvo ir kaimo jaunimo susibūrimuose, taip ir tarp studenčių Kaune. Tiesa, kartais pasitaiko ir gilesnių įsižiūrėjimų, ir skausmingesnių išsiskyrimų. Tada atsiranda greitosiomis užrašytų ilgesingų posmų:
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais visais pažadais.
Dingo tai dingo - bus kita. Susitikęs dingusią meilę elegantiškai pamoja virš galvos iškelta ranka ir lyg niekur nieko nuplasnoja savo keliais.
Bet šį kartą susižavėjimą vargu ar pavyks paversti lengvu flirtu. Kartais paskaitos sutampa. Auditorijoje akies krašteliu vis žvilgčioja į Aleksandrą. Reikėtų pradėti nuo flirto. Bet Aleksandra flirto meną, atrodo, ne itin išmano - santūri, mažakalbė, tik retkarčiais nusišypso. Tai draugiškai, tai tarytum iš aukšto žiūrėdama. Užkalbinta atsako gražiais išbaigtais sakiniais su vos pastebimu rusišku akcentu. Iš kur tas akcentas ir tos bajoriškos manieros? Gal kokia bajoraitė? Būtų labai egzotiška - Miškiniokas iš Juknėnų ir bajoraitė! Bet tikrovė pranoksta visas iliuzijas - ne bajoraitė, o tikrų tikriausia grafaitė, garsiosios grafų Zubovų giminės atžala! Ir poetas puola blusinėti Zubovų giminės genealoginį medį. Aptinka tai, ko net romantiškiausiame sapne nesapnavo - šios giminės medžio šaknis galima užčiuopti jau tryliktame amžiuje! O protėvių protėvis buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, buvęs Vladimiro - Suzdalės kunigaikštystės baskakas, kitaip totorių chano vietininkas užkariautoje žemėje, krikštą priėmęs tik 1337 metais. Štai iš kur toks nelietuviškas ir ne visai rusiškas Aleksandros gymis. Matyt, turi Volgos bulgarų ir totorių kraujo. Bet Zubovų pavarde šios giminės atžalas imta vadinti ar tik ne nuo penkiolikto amžiaus pabaigos. Zubovai tapo žinomi visoje Rusijos imperijoje. Vienas iš Zubovų buvo net Jekaterinos II favoritas ir imperatoriaus Pavlo I žudikas. Po galutinio Lenkijos ir Lietuvos padalijimo ar tai jis, ar tai jo brolis už nuopelnus gavo daug dvarų Kuršo gubernijoje ir Lietuvoje. Bet vėliau Zubovų palikuonys susigiminiavo su Lietuvos bajorais, o dar vėliau daug gero padarė naujajai savo tėvynei. Vis dėlto poetui pritrūko kantrybės išsinagrinėti visą Zubovų istoriją iki smulkmenų, jam iki valios pakako ir to, ką sužinojo. Jautėsi lyg su sparnais. Ir pačiam nebuvo iki galo aišku, kas jį į padangę labiau kėlė - ar begimstanti meilė, ar Aleksandros protėvių neįtikėtina istorija. Abu dalykai taip susipynė į bendrą kamuolį, kad Miškiniokas iš Juknėnų nusprendė grafaitės iš savo glėbio nepaleisti.
Antanas diplomą gavo kiek vėliau nei Aleksandra, nes dėl įvairiausių priežasčių buvo atidėjęs diplominio darbo gynimą. Bet apgynęs nedelsdamas ir be didelio vargo įsitaisė toje pačioje rusų gimnazijoje, kurioje jau mokytojavo Aleksandra. Antanas gimnazistus mokė lietuvių kalbos ir literatūros, Aleksandra - rusų. Greta buvo dažnai. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Netrukus, anot buvusių bendrakursių, ir klumpes sumetė. Juknėnuose namiškiai šią naujieną priima nevienodai. Brolis Motiejus, tolerantiškas visoms religijoms ir tautybėms, didelis rusų literatūros gerbėjas, visai palankiai, motina pašiurpo - jos Untaniukas vedė kitatautę ir dar pravoslavę! Ir visas Juknėnų kaimas, nors iš dalies jau išbarstytas į vienkiemius, kraipo galvas - tėvo brolis kunigas, o sūnėnas „maskoliukę" į žmonas pasiėmė! Su marčia motina elgiasi mandagiai, bet pabrėžtinai šaltai. Aleksandra irgi nesimeilina. Motinai ima atrodyti, kad marti į ją žiūri iš aukšto. Motinai labiausiai prie širdies Vinco pasirinktoji. Nieko ir Motiejaus, nors galėjo būti kiek gražesnė. Bet ir Motiejus saviškę, atrodo, myli. Kartą vienas pliurpalas, matyt, jau išmetęs taurelę dėl didesnio „durnumo", Motiejui mestelėja: „Galėjai ir tu, Motiejau, susirasti tokią gražuolę kaip Untano." Motiejus, visai neįsižeidęs, šypsodamasis atsako: „Gražią ir „durnas" sugeba mylėti, bet mylėti negražią - jau menas." Juknėniškis, leptelėjęs nei šį, nei tą, grįžęs į namus, ilgai suka galvą, kas per daiktas tas menas. Nebuvo negraži ir Motiejaus pasirinktoji, bet greta Aleksandros atrodė kaip pilka pelytė. Tai jautė ir pati pelytė. Jai jau ima atrodyti, kad ir jos Motiejukas akies krašteliu vis nužvelgia grafaitę ir yra perdaug su ta „maskoliuke" draugiškas.
Po vestuvių derėtų pasižvalgyti ir po margą pasaulį. Pinigų kelionei sukrapštė. Kur pasukti ienas? Be abejo, ten, kur dauguma pasuka - į Šveicariją. Tiek apie ją prikalbėta, tiek prirašyta, tiek prisvajota.
Kai atvyksti į svečią šalį, dažnai pasimeti - daug kas kitaip, negu įsivaizdavai. Patekęs į Šveicariją jautiesi lyg būtum staiga įžengęs į daug kartų matytą atviruką. Ir platūs daugialangiai namų fasadai su petunijų ar pelargonijų vazonėliais palangėse, ir švarutėliai, lyg prieš Velykas iššlavinėti kiemai, ir kalnų pašlaitėmis besileidžiančios žemyn Alpių ganyklos, net debesiu apsisiautusi Maironio apdainuota Rigi Kulmo viršukalnė — viskas lyg parodai paruošta. Daugelis turistų ir keliautojų aikčioja iš nuostabos, Aleksandra santūriai grožisi, o Antanas truputį nusivylęs - euforijos nepatyrė. Gražu, įdomu - ir tiek. O kalnai slegia. Trūksta erdvės. Su Aleksandra plaukiodamas Keturių kantonų ežeru prisimena Maironio eilėraštį „Vakaras". Ir staiga užeina nenumaldomas noras grįžti:
Ten, kur palangėmis stiebias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai...
Naktį sapnuoja, kad skrenda virš Sylio, virš Tauragnų, virš Ilgajų ežerų, virš piliakalnių bei pilkapynų, ir stengiasi kuo ilgiau nepabusti, norėdamas, kad šis skridimas tęstųsi be galo, be krašto. Taip ir grįžo iš Alpių šalies apie kalnus neparašęs nė vieno eilėraščio. Ir vėliau neparašė. Sparnus suteikti gali tik gimtinės padūmavę pakraštėliai, bernų su dalgiais ant pečių daina vakarėjant, Sargio draugiškas amsėjimas atšlaime. Vos sušilęs kojas Kaune ima ruoštis į kaimą, nors Aleksandra važiuoti į Juknėnus didelio noro nerodo. Bet važiuodama pati sau pasižada būti prielankesnė anytai. Pavyksta be didesnių pastangų. Atrodo, ir anyta jau susitaikė su tokiu Untaniuko pasirinkimu, matyt, tokia Dievo valia. Ir vėl nauji mokslo metai, bendravimas su žaliu jaunimėliu ir laukimas. Nuojauta ir kitokie ženklai neapgavo — šeima tikrai padidės! Ir po kelių mėnesių butą pripildo atžalėlės verksmas, vėliau ir čiauškėjimas. Prasideda rami, patriarchališkai padori šeimyninė buitis. Bet buitis neišpešioja plunksnų iš pegaso sparnų. Vis dažniau iš radiofono sklinda dainingas, artistiškai pakilus poeto balsas, pasipila premijos, ateina šlovė, visuotinis pripažinimas. Jaunam ir talentingam poetui pilni skersgatviai pagundų. Antanas kartais susižavi kokia nors elegantiška gražuole, bet daugiausia iš tolo, platoniškai - jis savo grafaitės į nieką nekeistų už jokius pasaulio turtus. Net jeigu ir nebūtų atžalėlės. Atrodo, taip yra ir taip bus visados.
4. NERIMASTINGAS LAUKIMAS
Atrodė, taip bus visados. Bet virš Lietuvos, virš Europos, virš viso pasaulio jau tvenkiasi nieko gero nežadantys debesys. Jie tvenkiasi ir virš Miškinių giminės, ir virš grafų Zubovų palikuonių galvų.
Hitleris, taikos sutartimi apmovęs visą Europą, be kraujo lašo, su gėlėmis sutiktas, prisijungė Austriją ir Sudetus. Didžiausias netikėtumas Lietuvos žmonėms - Klaipėdos krašto atplėšimas. Hitleriui nepasipriešinsi, jis dabar pilnas didybės ir galybės. Netrukus puola Lenkiją ir per kelias savaites ją sudoroja kaip šiltą vilną. Į Lietuvą bėga lenkų karininkai, kurie buvo pasiruošę su ginklu užimti Kauną, visą Lietuvėlę prijungti prie Žečpospolitos ir pagaliau atkurti Dviejų tautų respubliką nuo jūros iki jūros. Lietuva buvusius priešus broliškai priglaudžia. Anglija ir Prancūzija paskelbia Vokietijai karą, bet tas karas kolei kas dėl akių. Net girdėję labai negražių dalykų apie bolševikus dauguma lietuvių Rusijai jaučiasi nuoširdžiai dėkingi už grąžintą Vilniaus kraštą ir sostinę. Net ir nemėgstantys prezidento Smetonos ima jį gerbti už įžvalgumą - nepasidavė Hitlerio gundymams ir nepuolė jėga vaduoti Vilnijos. Lietuva būtų tapusi vokiečių pastumdėle. Negražiai dabar atrodytum Anglijos ir Prancūzijos akyse... Oi negražiai... Ir Vilniaus reikalas galėjo pakibti ant plauko, nes rusams tai būtų nepatikę. Bet Rusija už Vilniaus grąžinimą reikalauja leidimo Lietuvoje įkurti savo bazes. Pakvimpa negerais dalykais. Lietuva apsvaigusi iš dėkingumo Rusijai, kartu ir prisibijodama su visais reikalavimais sutinka. Prezidentas ragina priešintis, bet ministrai nutaria, kad tai būtų savižudybė. Rikiuotis į suomius beprasmiška jau vien dėl geografinės padėties, nors gal ir reikėtų paleisti bent keletą simboliškų šūvių. Bent sąžinei apraminti. Ateityje Antano Miškinio bičiulis Jonas Aleksandriškis, kitaip Aistis, emigracijoje su nemeluotu širdies grauduliu ir nuoskauda prisimins:
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai.
Nors stiprybės sėmėm iš žilos senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai.
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai.
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai.
Deja, nei vienas, nei daug žodžių, nei vienas kraujo lašas, nei jūra lietuviško kraujo jau negalėjo išgelbėti nuo lemties. Ir prezidentas pasiraitojęs kelnes perbrenda pasienio upelį ir atsiduoda vokiečių malonei. Nors vokiečiai dabar rusų sąjungininkai, bet pabėgusį Lietuvos prezidentą priglaudžia. Net ir maža figūrėlė gali praversti jau pradėtame didžiajame žaidime. Tiesa, ta figūrėlė išslysta ir atsiduria už Atlanto. Ten keistomis aplinkybėmis uždūsta gaisro dūmuose.