Ale, atrada, tai ne aš, man tiek metų da nėra. Palug metrikus, gimiau 1933 metais rugsėja šeštų dienų, nars mama sakė, kad gal paru nedėlių unksčiau ar vėliau. Tuo metu čėsas bėga pamažu ir buva tas pats, ar pusė mėnesiuka vienan ar kitan pusėn. Kai kunigas Zaremba paklausė gimima dienas, krikštatėvis Petras Blaškauskas iš išgūsčia pamirša ir pradėja miksėti, a klebanas Zaremba kantrybės turėja nedaug, tai ėmė ir ažrašė iš akies. Kai Zaremba paklausė, kakį vardų tėvai išrinka, krikštatėvis vė pamirša ir pasakė sava – Petras. Kunigas pagyrė vardų ir susakė, kad Petras yra uola, in kurias pastatyta bažnyčia. Tep ir likau uola, in kurias kas netingi, tas ir dergia – visakias šarkas varnas, visaki neprieteliai, visakias liūtys ir perkūnijas dauža iš visų pusių. Bet va laikaus. Gal tadel, kad pinktaj klasėj būdamas liaviaus kūryt. E gal mamas senelia genas kakiaj nars gyslaj instaisįs tupi. E mamas senelia būta o – o – o. Likįs našlys, regėdamas, kap ja jauniausias sūnus net prie stala laižas su kų tik parsivestu pačiuti, vienų kartų neišturėjįs paukštelėja per kaktų mediniu šaukštu ir prisakė liautis, e jeigu nesliaus, tai ir jis, tėvas, parsiveš takių pačių jaunų, tik da gražesnį. „Pasapnuok," – nusijuokė jaunasai Gabrusėniakas ir vėl apkabina per pečius žmanelį ir pabučiava raugintu pienu aplipusiam lūpam žundan. Tėvakas atsistaja, persižegnaja ir pasakė: „Pavalgiau. Einu sapnuoti". Atsiranda tik kitų dienų. Ir ne vienas, ažu runkelės laikydamas prasižiajusių, ale visai nešpetnų mergiatį, gal dvidešimties metelių su truputeliu. Nužvelgė buvusius pirkiaj ir saka: „Parvedžiau gaspadinį. Visur kur klausykit, uvažakit ir mylėkit". E mamas seneliui tadu buva ar ne septyniasdešimt pinkti. Visi tep ir nustėra, lyg perkūnui trinktelėjus iš čystai mėlyna dungaus. Žmanės vėliau pasakaja, kad ta mergelė, beturtė binkarciukė, ažu senelia ištekėja pamakyta kytrų babelių: girdi, seneliakas pa pirmas ar antras naktelės ažvers kanapas, ir dalis ja žemelės liks našlelės runkase. E su žemeli jauna ir nešpetna našlelė susras bernelį sava metų ir gyvins kap inkstas taukuose. Ale mamas senelia, kap sakiau, būta o – o – o: pameciuj gimė net keturias atžalas. Viena buva tikrai ja – kap iš akies traukta mana mama. Mama jų vadina cetu, nars ta ceta ažu mamų buva gerakai jaunesnė, ir aš, būdamas vaikas, nieka nesupratau. Ta mamas ceta, vardu Razelia, gyvena mūsų ūlyčiaj ir buva ištekėjus ažu jau minėta mana krikštatevia Petra Blaškauska.
Dabar ir man tiek metų, kiek buva mamas seneliui, kai anas parsivedė dvidešimtmetį. Kai pasdara labai markatna, imu mislyt: gal ir man pasekt mamas senelia pėdam? Kai prabundu prieš rytų reikaliuka spaudziamas, atrada – ech, kad dabar kas pamėtėtų dvidešimtmetį. Tai va jau nežinia katras mėnesis kai saujam perku „Vikingus". Ažu visų pusį pensijas. Jeigu laimėsiu nars pusį milijona, mergų neatsiginsiu. Tadu ir mamas seneliui nušluostysiu nasį. Jeigu neliksiu be kelnių.