Prisimenu, Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pertraukos metu pamačiau besišnekučiuojančius Justiną Marcinkevičių ir garsų rusų poetą. Galvos linktelėjimu kukliai pasisveikinau. Justinas Marcinkevičius žengė žingsnį į mano pusę, paspaudė dešinę ir tuo pat metu pristatė mane svečiui, pasakydamas, kad aš - „irgi poetas", toks ir toks. Po to pridūrė: „O čia Andejus Voznesenskis". Atsakiau, kad „girdėtas". Ir dar tokia intonacija, lyg sakyčiau: „Pas mus, Utenoje, tokių pilna." Justinas Marcinkevičius kilstelėjo antakius ir paklausė: „Ar tik girdėtas?". Matyt, nesuprato, ar juokauju, ar iš tikro A. Voznesenskio nesu skaitęs. Aš dėl savo valstietiško pajuokavimo pasijutau kiek nesmagiai.
Prisimenu, Utenos kultūros namuose buvo Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras. Prieš prasidedant vakarui Poetas visai nelauktai pasiūlė ir man paskaityti savo kūrybos. Aš, žinoma, atsisakiau, nes uteniškiai atėjo klausytis Justino Marcinkevičiaus, o ne Panavo. Taip, atrodo, svečiui ir paaiškinau. Poetą publikai pristatėme kažkodėl dviese – aš paskubomis surezgiau keletą padrikų pasveikinimo frazių, o literatė ir Kultūros namų darbuotoja Regina Katinaitė – Lumpickienė įteikė gėlių. Kažkas mus visus tris nufotografavo. Nuotrauką įdėjau į neseniai pasirodžiusią savo atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka", dar visai neįtardamas, kad netrukus ši nuotrauka taps mano susitikimų su Poetu, ko gero, vienintele ir paskutine iliustracija.
Akademikas Vytautas Statulevičius Mokslų Akademijos bibliotekoje šventė savo jubiliejų. Per Dauniškio vidurinės mokyklos direktorių Vytautą Mieželį pakvietė atvažiuoti ir mane. Čia susitikau ir Justiną Marcinkevičių, paklausiau, kaip sveikata. „Blogesnė negu prieš penketą metų, bet geresnė, negu bus po penketo," - beveik linksmai pajuokavo Poetas.
Poetą susitikdavau ir Rašytojų suvažiavimuose. Vieno tokio susitikimo metu įteikiau „Daumantą". Perskaitęs dramos veikėjų - istorinių asmenybių, sutinkamų ir garsiajame „Mindauge," sąrašą, vieną kitą tų asmenybių trumpai pacharakterizavo. O dabar ir pats Justinas – legenda, mūsų Istorijos dalis. Bet Jo kūryba bus gyva tol, kol bus gyva lietuvių tauta. Dėl to turbūt niekas neabejoja.
Petras Panavas